Senatvė: metas paklausti, ko trūksta tavo sielai

Senatvė ir senėjimas apgaubti daugybe stereotipų. Senas – tai negražus, erzinantis aplinkinius, piktas, be to, menko proto, atsiribojęs nuo visuomenės, niekuo nesidomintis ir, žinoma – nelaimingas. Psichologė–psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė prieštarauja – laimingu galima būti ne tik gyvenimo pavasarį!

Tam tikra prasme senti pradedame vos gimę. Kada žmonės pasijaučia senais?

Labai skirtingai. Senu galima pasijusti ir labai staiga, pvz. ištikus krizei, netekus artimo žmogaus, susidūrus su tuo, kas neišvengiama ir nepakeičiama. Kartais senėjimo baimė yra tokia aštri ir įkalinanti, kad jau 25 m. žmogus bijo savo trisdešimtmečio arba labai džiaugiasi, kad atrodo jauniau. Susikoncentravimas į amžiną jaunystę įtvirtina senatvės baimę.

Kas lemia, sunkiau ar lengviau susitaikoma su senatve?

Lengviau senatvę priima tie, kurie pažįsta save bei gyvena harmonijoje su savimi ir gamta. Kur kas sunkiau su ja susigyvena vertinantys tik rezultatą, veiklą ir galią. Taip pat senatvės labiau bijo tie žmonės, kurie jaučiasi nusivylę gyvenimu taip pat tie, kurie orientavosi į kitų lūkesčius, o savo svajones atidėliojo ateičiai. Nelengva priimti senėjimą ir tiems, kurie vengė imtis atsakomybės už savo gyvenimą, bet nuolat laukė, kad kiti jais pasirūpintų ar skundėsi, jog jie to nedaro.

Ar senėjimo procesą skirtingai priima vyrai ir moterys?

Kiekvienas žmogus su senatve formuoja savitą santykį. Tačiau skirtingoms lytims iškyla nevienodi sunkumai. Moterys yra labiau veikiamos grožio ir jaunystės kulto bei unifikuotų grožio standartų. Išvaizdos pokyčiai yra neišvengiami ir sunkiai suvaldomi, todėl dažniausiai išgyvenami labai skaudžiai. Vyrus išvaizdos pokyčiai traumuoja kur kas mažiau (retas domisi kremais nuo raukšlių), taigi šiuo atžvilgiu, jiems paprasčiau. Kita vertus, šiuolaikinėje visuomenėje moterys, lyginant su vyrais, tam tikra prasme yra arčiau gamtos. Kaip ir visa, kas yra gamtoje, jos auga, bręsta, žydi, nokina vaisių, paskui nyksta… Tos, kurios nepasiduoda masiniam jaunystės kultui, natūraliai priima laipsniškus savo kūno pokyčius. Moters kūnas gana anksti ir akivaizdžiai kinta bręstant, nešiojant kūdikį, pagimdžius, žindant ir t.t.. Šių pokyčių priėmimas padeda natūraliau priimti ir senatvinius pakitimus. Vyrus ne taip akivaizdžiai veikia natūralus gyvenimo ciklas. Jie gali ilgiau gyventi amžinos jaunystės, įtakos ir galios iliuzijoje. Tačiau, kai neišvengiamai tenka pažvelgti senatvei į akis,  jie gali išgyventi itin aštrią krizę. Be to, vyrai kur kas sunkiau susitaiko su statuso, galimybės veikti ir daryti įtaką praradimu. Todėl juos dažniausiai stipriau paveikia išėjimas į pensiją.

Ar bet kokia kaina siekiantys atrodyti jauniau turi psichologinių problemų?

Siekis atrodyti jauniau rodytų savojo amžiaus ir savo patirties nepriėmimą, tam tikra nebrandumą. Didelė tikimybė, kad savo išvaizdą pernelyg jauninantys asmenys anksčiau ar vėliau susidurs su didele vidine tuštuma. Tiek daug investuota į išorinius dalykus, o kas lieka viduje – suskilusi gelda?.. Dėl išorės mažiau baiminasi tie, kuriems svarbiau kas jie yra, ką sugeba, kokiomis vertybėmis vadovaujasi, o ne kaip atrodo.

Kas gali padėti susitaikyti su blėstančiu fiziniu patrauklumu?

Atsigręžimas į save ir į tai, kas iš tiesų esu. Savęs ieškojimas, supratimas ir pažinimas. Pripažinimas, kad esu ne vien tik kūnas, o daug daugiau! Atsakymas į klausimus, ką šiame gyvenime veikiu, koks mano tikslas, kas sudaro mano esmę ir kas manyje gali nesenti? Kas gali išlikti net po mirties? Kas ją įveikia?..

Kodėl senstantys žmonės dažnai atsiriboja nuo aplinkos? Ar sumažėja jų socialiniai poreikiai?

Nesakyčiau, kad jie atsiriboja nuo aplinkos. Veikiau pati aplinka, mūsų visuomenė, yra nepalanki seniems žmonėms. Gajūs stereotipai, koks yra senolis. Jei jau esi senas, tai būtinai turi būti arba labai išmintingas, arba piktas ir bambeklis. Tarsi jaunų bambeklių nebūtų! Nedaugelis jaunesnių supranta natūralius senatvės pokyčius, sugeba juos priimti ir prisitaikyti, pvz.: normalu, kad senstant prastėja klausa. Tai ar sunku kalbėti šiek tiek garsiau? Senas žmogus vengs būti ten, kur ne viską girdės, todėl ne viską galės suprasti. Jis gali imti pykti. O kaip nepykti, jei atrodo, kad aplink visi kuždasi arba kažko nepasako iki galo? Paskui sako – jam senatvinė paranoja… Seni žmonės neina ten, kur nesijaučia laukiami ir nesutinka bendraamžių. Miesto centro lauko kavinėse daug įvairaus amžiaus žmonių nuo kūdikių iki maždaug 40-50 m. O vyresnių nei 60 m. –  tik vienetai. Ir tai tikrai ne vien ekonominė problema. Puodelį arbatos kavinėje kartkartėmis gali sau leisti ir senjoras. Tačiau visuomenėje gajūs stereotipai, senų žmonių nepriėmimas, nemokėjimas prisitaikyti prie jų poreikių stumia juos iš miesto centro į periferiją. Skandinavijos šalyje labai daug senų žmonių vaikšto gatvėse su vežimėliais, vaikštynėmis ir pan. Kodėl pas mus jie neina? Turbūt bijo, kaip į juos bus žiūrima.  Senoliai atsisako to, ko galbūt labai norėtų, vien dėl to, kad tai būtų neįprasta.

Tačiau vieni 70–mečiai kuria savo paskyras socialiniuose tinkluose, o kiti nenori naudotis net mobiliaisiais telefonais. Ar senstant svarbu neatsilikti ir įvaldyti įvairias technologijos naujoves?

Vieni yra aktyvesni ir išdrįsta, kiti konservatyvesni ir nenoriai priima naujoves. Ne visi turi galimybių patys išsiaiškinti, kaip veikia įvairios technologijos, todėl svarbu tai užtikrinti. Paprastai asmenys, kurie visą gyvenimą mokėsi arba mokė kitus, yra aktyvesni ir drąsiau imasi naujų dalykų. Kiti gali bijoti, kad nesugebės. Be to, seni žmonės yra labiau linkę užsiimti prasminga veikla. Jų dažniausiai nedomina paviršutiniškas bendravimas apie nieką ar paveikslėlių dalybos. Senstant tikriausiai svarbiau ne stengtis įvaldyti visas technologijos naujoves, o turėti sąlygas tobulėti toje srityje, kuri iš tiesų domina.

Ar sunku susitaikyti su faktu, kad senstant menksta protinės galimybės?

Nelengva, tačiau žmonės labai individualiai tai pastebi, išgyvena ir su tuo taikosi. Remiantis naujausiais moksliniais tyrimais, ne visiškai tikslu teigti, kad senstant protinės galimybės menksta. Tiksliau būtų sakyti, kad jos kinta. Tiesa, kad abstraktaus mąstymo gebėjimai yra geriausi jauname amžiuje, o vėliau silpsta. Tačiau taip yra galbūt dėl to, kad jie tampa nebeaktualiais. Vyresni žmonės turi daug gyvenimo patirties, todėl dažniau tikslingai galvoja apie išimtis, atskirus atvejus, konkrečios problemos sprendimą, o ne apie bendrumus. Savo darbinėje veikloje senyvi asmenys gali ir toliau būti labai profesionalūs.

Dviese senti lengviau nei vienatvėje?

Jei santykiai šilti ir harmoningi, partneriai vienas kitą palaiko, neabejotinai kartu senti yra lengviau. Net kai santykiai nėra idealūs, barniai poroje gali būti tokie įprasti, kad tampa normaliu bendravimo būdu. Tokie žmonės, nors ir nesutaria, sunkiai įsivaizduoja gyvenimą vienas be kito. Tačiau, jei santykiai yra itin destruktyvūs, lydimi smurto, neturėti ramybės net senatvėje gali būti daug sunkiau, nei susitaikyti su vienatve.

Tikintiems žmonėms lengviau susitaikyti su senatve?

Tikėjimas labai sustiprina, suteikia paguodą senstant, padeda susitaikyti su gyvenimo baigtinumu ir žvelgti į mirtį pozityviai. Religija moko apie įvairias asmenybes, kurios yra senos ir išmintingos. Žmonės gali su jomis tapatintis ir iš jų mokytis senti. Religijos praktikavimas taip pat suteikia galimybę būti bendruomenėje, kur seni žmonės priimami ir gali jaustis gerai. Svarbūs ir religiniai ritualai, kurie labai palankiai veikia kiekvieno asmens psichiką. Ne tik religija, bet ir kitoks tikėjimas, kad ir likimu, gali padėti susitaikyti su senatve, lengviau priimti jos pokyčius, taikytis su praradimais ir nusivylimais.

Kaip „susidraugauti“ su savo senatve?

Pirmiausia reikia to iš tikrųjų norėti. Tada galima paieškoti pavyzdžių – žmonių, kurie moka gražiai senti, su jais tapatintis ir taip išsivaduoti iš senatvės baimės.  Jei tokių nėra artimiausioje aplinkoje, galbūt bent knygose teko apie tokius skaityti arba matyti filmuose. Taip pat svarbu pripažinti, kad gyvenime būta visko: pergalių ir pralaimėjimų, lūkesčių, vilčių ir nusivylimų… Gyvenimo įvairovės ir permainingumo pripažinimas gali padėti sumažinti liūdesį, žengiant į naują gyvenimo laikotarpį.

Ar senas gali jaustis laimingu? Kokias galimybes atveria senatvė?

Neabejotinai, senstant taip pat galima jaustis laimingu. Pati savaime senatvė laimės ant paauksuoto padėkliuko neatneš, bet kiekvienas gali ją kurti, nuolat savęs klausdamas, kas teikia man laimės? Gyvenimo ruduo yra idealus laikas atsigręžti į savo vidinį pasaulį ir išgryninti savo savastį. Užauginus vaikus ir išėjus į pensiją, sumažėja veiklų ir atsakomybių. Nebereikia klausti pasaulio (tėvų, vaikų, darbdavių…), ko iš manęs norite? Ką aš privalau padaryti?.. Pagaliau galima laisvai paklausti savęs: „Mano siela, ko tu norėtum?“ Senatvė – tai dar viena galimybė atrasti save iš naujo, daryti tai, ko negalėjai anksčiau ir taip pasijusti laimingu.

Taip pat svarbu imti vertinti ne tik gebėjimus, galią ir įtaką, bet įžvelgti prasmę ir procese, pasyvioje būtyje bei buvime savimi. Gal tada ir tas su senatve siejamas bejėgiškumas nebus toks baisus. Net jei senolis nebegali pats savimi pasirūpinti, tai yra puiki galimybė leisti artimiesiems tapti geriems ir rūpestingiems. Net kai esi prikaustytas prie kėdės ar lovos – vis dar gali melstis arba medituoti. Juk mes nežinome, kas verčia šį pasaulį suktis. Gal visai ne tie, kurie smarkiai pluša šluostydamiesi prakaitą arba aktyviai maigo kompiuterius. Gal pasaulis sukasi dėl to, kad yra už jį besimeldžiančių..?

Psichologę psichoterapeutę Jurgą Dapkevičienę kalbino žurnalistė Justina Petraškevičienė, publikuota žurnale „Prie kavos“, 2015 m.

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau