Godumas: kaip gauti stebuklingą tabletę?

„Duokit tabletę nuo godumo. Tik didesnę, kuo didesnę“ – vaikiškas anekdotas, bet jame daug tiesos.

Godumas – nevaldomas troškimas gauti ir turėti, nuolatinis stygiaus ir trūkumo išgyvenimas.

Dauguma žmonių mielai šio troškimo atsikratytų , nes už jo glūdi nesaugumas ir baimė, nepasitenkinimas tuo, ką turi, savęs lyginimas su kitais, nusivertinimas ir nusivylimas.

Godumas – tai siekis užpildyti vidinę tuštumą, kuri formuojasi dėl šilumos ir palaikymo, taip pat dvasinio prado stygiaus.

Jei žmogus patyrė fizinį ar emocinį badą, stokojo drabužių, lėšų, meilės, šilumos, palaikymo – bet ko – jis visam gyvenimui gali įgyti įspūdį, kad visko yra labai mažai, o visų tiek daug, kad tikrai visiems neužteks, todėl reikia kaupti ir taupyti, nieko neišleisti ir neatiduoti.

Vidinė stokos bei skurdo būsena, verčiant taupyti ir kaupti, gali formuotis ir tada, jei badą ar kitokį nepriteklių išgyveno tėvai ir netgi seneliai.

Polinkis taupyti ir kaupti formuojasi ir tada, kai vaikas per anksti ar per stipriai spaudžiamas pasidalinti žaislais ar kitomis gėrybėmis. Kad lengva ir laisva širdimi duotum, pirmiausia turi gauti ir pamatyti, kad gavai sočiai. Maži vaikai yra dar per mažai gavę. Jie bijo paleisti iš rankų tai, ką pavyko nutverti. Jie nepažįsta gyvenimo, todėl bet koks daiktas gali atrodyti ypatingas ir išskirtinis, niekuo nepakeičiamas, galimybė jį turėti – tai jų vienintelis šansas, o praradimas – amžinas.

Laisva ir lengva širdimi dalintis sunku ir tada, kai negali pats nuspręsti ką, kada ir kaip darysi su savo daiktais, kai esi spaudžiamas atiduoti tai, kas lyg ir yra tavo.

• „Tau jau maža šita suknelė, atiduok sesei.“
• „Visus minkštus žaislus atidaviau labdarai, juk jau nebežaidi.“

Tėvai spausdami vyresniuosius atiduoti jaunesniems vaikams tai, ko šie jau nebenaudoja, bet dar norėtų pasilaikyti, trukdo formuotis gebėjimui duoti be gailesčio, nuoskaudos ir apmaudo.

Kad galėtum duoti, turi pats gauti apsčiai. Tiek, kad mažai neatrodytų. Tiek, kad trokštum, jog kitas irgi gautų, turėtų, patirtų. Dosnumas leidžia pasijusti turtingu ir šį bei tą galinčiu.

„Man irgi niekas nieko veltui nedavė“ – nepajudinama teisuolio pozicija tarsi skydas iškeliama siekiant apginti tai, kas nei sveika, nei patogu.

Bet ar tikrai taip jau niekas nieko ir nedavė?.. – juk kai pagalvoji, iš kur tos kojos ir rankos, girdinčios ausys, reginčios akys, protas, šita šalis, visi sutikti žmonės?.. – ne taip jau ir nieko, reikia tik geriau įsižiūrėti ir esatis nebebus savaime suprantama.

Taupumas ir polinkis kaupti gali peraugti į godumą ir šykštumą, nepajėgumą dalintis ir tiesiog neatlygintinai duoti. Nuolatinis alkis, skurdo baimė, nerimas ir nesaugumas neleidžia goduoliams atsipalaiduoti, pasijusti pakankamai saugiai. Žmogus taip ir lieka pirminių poreikių lygmenyje, nuolat susirūpinęs, kaip gauti, turėti ir išlaikyti, prisidžiovinti visam gyvenimui, kad tik niekada, o niekada daugiau, nebepatirti alkio, stygiaus, nepritekliaus.

Deja, bet jokie turtai čia nepadės ir neišgelbės. Pagyti padės tai, kas ir susargdino – patyrimas. Reikia patirti, kad kažkas tave myli, rūpinasi, galvoja. Ir daro tai dėl tavęs paties, nieko iš tavęs nelaukdamas ir nereikalaudamas.

Tokia patirtis pamažu atveria gausybės rago pojūtį, pasitikėjimą ir dėkingumą. Darosi lengviau duoti kitam, nes noriu ir galiu. Laisvai imant ir duodant, lengviau pasitikėti, kurti ir dalintis savo kūrybos vaisiais. Juk negaila: rytoj bus kita diena, kitos galimybės, kiti susitikimai, pamąstymai, emocijos ir įžvalgos. Visko bus dar daugiau.

Duodamas kitiems, žmogus jaučiasi turtingas ir galingas. Paaiškėja, kad visko – daiktų ir dalykų – yra tikrai sočiai, o tų VISŲ – žmonių, su kuriais galėtum dalintis – kad ir kaip žiūrėtum, mažai. Progos, kada gali kitam ką nors duoti, padovanoti taip pat ne taip dažnai pasitaiko. Kartais reikia netgi paskubėti. Juk kaip pasakė fotografas ir jėzuitas Algimantas Kezys, „pasaulis yra pilnas grožio ir prasmės, tad jo užteks visiems.“ Šie žodžiai – tai epitafija ant jo paminklinio akmens Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Įkvepiančiai pasidalino.

O kas ir kaip jus išmokė dalintis?.. Ar lengva duoti?.. Ar pavyksta išlikti laisvam ir dėkingam imant? Kuo ir kada paskutinį kartą dalinotės?..

Psichologė psichoterapeutį Jurga Dapkevičienė

Psichologas Vilniuje –  Jurga Dapkevičienė

G a l i   b ū t i   į d o m u :
Pavydas poros santykiuose	Šešėlis – tamsioji asmenybės pusė	Projekcija: būdas pasijusti saugiai

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį paspausdami žvaigždutes žemiau