Gyvenimo prasmė – atgyvena ar būtinybė?

Kokia yra gyvenimo prasmė? – štai klausimas, kurį mes pametame ir vėl atrandame keliaudami per gyvenimą. Ar šis klausimas yra reikšmingas ir svarbus? Kaip mes ieškome prasmės ir kaip ją atrandame? Ir kam viso to reikia?..

Gyvenimo prasmės klausimas gali būti dvasinės aklavietės šalitiniu, o gali tapti iš jos išvedančiu keliu. Jis periodiškai tampa itin svarbus išgyvenant raidos ir situacines krizes. Pirmą kartą šiam klausimui žmogus nubunda paauglystėje, kai išlavėjus abstrakčiam mąstymui visa esybe savęs ir pasaulio klausia: „Kas aš esu? Kam ir kodėl mums duotas šis gyvenimas?“ Prasmės klausimai paaugliams būna tokie svarbūs, kad jie nustemba ir nusivilia, jog suaugusieji į šią didžiąją būties dramą žiūri daug ramiau (jei ne visai abejingai ar skeptiškai). Paaugliškas idealizmas ir įkarštis pamažu silpsta augant. Vis tik svarbu jų nenuvertinti manant, kad tai tik šiam amžiaus tarpsniui būdingos būsenos. Paauglystėje išgyventos skausmingos prasmės paieškos vėl atsinaujina sulaukus gyvenimo vidurio –vidutinio amžiaus krizės metu arba kaskart susidūrus su esminiais gyvenimo pokyčiais.

Nuolatinė gyvenimo revizija padėtų sušvelninti gyvenimo prasmės klausimo krūvį situacinių krizių metu, išgyvenant pažeidžiamumą, bejėgiškumą ir gyvenimo trapumą ribinių situacijų akivaizdoje. Tuomet šis klausimas mus dažniausiai užklumpa atsakymo pavidalu – kaip esminis patyrimas, kad prasmės nėra, gyvenimas tuščias ir bevertis.

Gyvenimo prasmės testas

 Jei mano senelio kas nors būtų paklausęs, kokia yra gyvenimo prasmė, manau, kad jis nedvejodamas būtų atsakęs: „Vykdyti Dievo valią, ir po mirties patekti į dangų“. Neturėtų būti keista, kad paklaustas apie gyvenimą, būtų paminėjęs mirtį. Ir jo atsakymas nebūtų buvęs tik formalus katekizmo žodžių atkartojimas. Darbštus ūkininkas, stalius ir dievdirbys savo gyvenimu liudijo, kad nesvarbu, kokį darbą dirbi – gyvulius šeri ar koplytstulpį droži, jei tik dirbi su meilę ir Dievui „ant garbės“ – visa vienodai reikšminga. Senelis pergyveno sovietų okupaciją: šiemos, draugų ir artimųjų persekiojimus ir žūtį, Igarkos tremtį, kuomet buvo išdraskyta šeima ir vienas iš vaikų – tuomet jaunėlis – buvo paliktas Lietuvoje, viliantis, kad bent jį pavyks išsaugoti. Galbūt todėl jis nuolankiai pripažino žmogaus gyvenimo ribotumą ir trapumą, o pasikliovė tuo, kas tuos gyvenimus laiko – Dievu ir Jo žodžiu. Senelio gyvenimą buvo persmelkęs tikėjimas, kad prasmė įmanoma tik mirties ir baigtinumo – dieviškojo reziumė – šviesoje. Transcendentinis orientyras kaip kelrodė žvaigždė nušvietė ne vien jo, bet ir daugelio kitų, jau išėjusios kartos žmonių, gyvenimą.

Šiuolaikiniam suaugusiam žmogui gyvenimo prasmės klausimas gali sukelti alergiją, suerzinti, nuliūdinti ar tiesiog papiktinti. Dažnai jis net nekeliamas, o iškilęs kuo skubiausiai stumiamas tolyn. Vienas mano bičiulis į jį atsakė kitu klausimu: „O kokie variantai?..“ Testo formatas toks įprastas, kad atrodo tinkamas netgi ieškant prasmės. Gal ir gudrus sumanymas, tik kas būtų tas, kuris pateiktų variantus ir kiek iš jų būtų teisingi?.. „O ir kokia ta Dievo valia būtent man?“ – replikavo bičiulis, kai pasidalinau numanoma savo senelio atsakymo versija. Atrodo, kad kvestionavimas ir nuolatinė abejonė daug dažnesni šiuolaikinio žmogaus palydovai nei tikėjimas, kad atsakymai vis tik gali būti atrasti.

Tačiau bendrųjų direktyvų nebepakanka, o sąmoningai imtis atsakomybės, apsispęsti, įsipareigoti sau ir nepamesti savęs yra labai sunku. Ypač sunku tuomet, jei žmogus pats sau tampa atskaitos tašku, neturi kasdienių priminimų ir palaikančios bendruomenės. Sunku kiekvieną kiekvieną darbą pradėti su mintimi – o kokia gi bus pabaiga ir galutinis tikslas?.. Nuvainikavus išorinius autoritetus tenka gerokai padirbėti pačiam ieškant atsakymų, kurie permainytų gyvenimą, veiksmingai keistų ir palengvintų tiek krizių išgyvenimą, tiek kasdieninę rutiną. Juk pasak  žydų psichitaro, logoterapijos kūrėjo V. Franklio, išgyvenusio nacių konclageryje, būtent prasmė suteikia mums jėgų išgyventi, įkvepia kasdieniniam darbui ir žygdarbiams, pergalėms prieš save patį.

Atsakymų beieškant

 Iki pat XX a. antrosios pusės ir vakarų, ir rytų Europoje asmeninį gyvenimą aktyviai reguliavo šeima, bažnyčia, kitos visuomeninės institucijos, santvarka ar ideologija. Socialinis statusas ir lytis lėmė žmogaus teises, o svarbiausia – pareigas. Gyvenimą ribojo draudimai ir reikalavimai, moralės taisyklės ir elgesio normos.

Šiuolaikiniame pasaulyje bendruomeniškumo, kolektyvinių normų galios silpsta. Tolsta išoriniai orientyrai, išankstiniai, daug kartų tikrinti atsakymai į esminius gyvenimo klausimus. Galima pasidžiaugti begaline laisve kurti ir perkurti save pagal savo ar kokio madingo dizainerio paveikslą, be galo „ieškoti savęs“, klausytis „širdies balso“ ir daryti, kas šauna į galvą. Tačiau aiškių išorinių orientyrų ir ribų stoka palieka daug vietos abejotiniems tikslams ir net visiškam jų nebuvimui bei nesibaigiančioms spekuliacijoms, bandant pateisinti pataikavimą sau („reikia mylėti save“), atsidavimą momentiniams impulsams („aš spontaniškas ir nuoširdus“). Žinoma, riba tarp sveikos savimeilės ir egoizmo, nuoširdumo bei spontaniškumo ir impulsyvumo kartais būna labai subtili. Tačiau jei iškilo abejonė, vertėtų dar kartą peržiūrėti situaciją.

Paulius, 51 m. – taip vadinamas skyrybų recidyvistas – savo iniciatyva skyrėsi ir tuokėsi tris kartus, nes sukurtose šeimose nesijautė laisvas, negalėjo savęs realizuoti. Paklaustas, kada jautėsi laimingiausias, atsako – su pirmąja žmona. Šisyk nesigilinkime į asmeninę gyvenimo istoriją – ji visada sudėtinga ir pilna traumų, kurių šviesoje bet koks pasirinkimas tampa savaime suprantama ir nuoseklia pasekme. Apsiribokime socialiniu rakursu. Lietuvoje iki pat XX a. vidurio toks tuoktuvių ir skyrybų skaičius būtų buvęs neįmanomas dėl viso komplekso religinių, juridinių, ekonominių ir socialinių priežasčių. Laikmetis ir kultūrinės normos pasikeitė, žmogus laisvas rinktis ir nepatirti socialinių sankcijų. Tačiau kaltės jausmas ir prasmės krizė tokioje situacijoje neišvengiami. O be transcendentinio lygmens turbūt ir neišsprendžiami. Paulius skaudžiai išgyveno nusivylimą, matydamas gyvenimo rezultatą, apgailestavo, kad jis nenusisekė ir kad savirealiazacija, kurios paieškoms buvo paaukotas pats gyvenimas, taip ir neįvyko. Jis jautėsi nerealizavęs savęs nei kaip sutuoktinis, nei kaip tėvas, nei kaip vyras.

Paulius apgailėjo tai, ko neteko, ko nepatyrė ir jau niekada negalės patirti.  Jis atsiprašė ir atleido, o tada sąmoningai ir viltinai atsigręžė į tai, kas jam dar liko – ką jis dar turi ir ką dar gali padaryti sau ir kitiems. Šią jo kelionę esmingai papildė ir santykio su transcendentine tikrove paieškos, pripažinimas, kad yra kažkas aukščiau nei jis pats…

 

Išgyvenimo mokykla

Šiuolaikinės technologijos trukdo mums tiesiogiai pajusti ryšį tarp savo veiklos ir išgyvenimo. Mums netenka sunkiai fiziškai dirbti, mes retai kada patys statomės namus, auginame duoną. Nebeliko ir džiaugsmo, patiriamo matant savo darbo vaisius: kylantį namą, pilnus aruodus ar drobių skrynias. Šios patirtys – iki praeito amžiaus antrosios pusės tokios įprastos – labai reikalingos ir šiuolaikiniam žmogui. Tai patvirtina atgimstantys amatai, kuriais užsiimama tikrai ne vien dėl pelno. Mums būtinas sąlytis su tikrove. Mes norime matyti savo veiklos rezultatus ne vien kaip skaičius ar frazes kompiuterio ekrane.

Mes nepatiriam tikro bado (kartais net alkio), nejaučiam realios grėsmės mūsų gyvenimui, nematome jo trapumo, o tai reiškia, kad ir rečiau džiaugiamės gyvenimu – tuo, kad tiesiog gyvename. Tada ieškome kitų būdų sužadinti gyvenimo aistrą ir pajusti savo galias bei jų sąlyginumą. Turbūt dėl šios priežasties žmonės eina į kalnus, įveikia didelius atstumus dviračiais, baidarėmis ar pėsčiomis. Santykinai lėtas judėjimas, būtinybė daug ką pasidaryti pačiam, realūs pavojai ir jų įveikimas ugdo ištvermę, kantrybę, susivaldymą, verčia atsisakyti to, kas nebūtina, moko pasitikėti savimi ir bendražygiais. Tokiu būdu patys net to neįsisąmonindami ir neįvardindami pajaučiame, kad mūsų buvimas kupinas prasmės, gyvenimas – be galo vertingas, o pasaulis, nors ir netobulas, bet labai gražus. Širdis prisipildo dėkingumo ir gyvenimo džiaugsmo.

Nepatirdami pakankamai kokybiško streso, kuris žadintų tiesioginei veiklai ir leistų pajusti pilnatvę, žmonės renkasi ir ekstremalius užsiėmimus ar bent jau išskirtines patirtis – egzotiškas keliones, masažus, pramogų parkus. Ekstremalios pramogos ar išskirtinės patirtys taip pat gali tapti prasmės paieškų pakaitalu. Deja, kartais jos yra itin vartotojiškos, reikalaujančios bent penkių asistentų ir tokios greitos, kad jas patyrus toliau dairomasi, kuo dar save pradžiuginti, kas dar užgniaužtų kvapą ir bent trumpam atgaivintų aistrą gyventi. Turbūt dėl šių priežasčių jeigu jau nešokama nuo televizijos bokšto žemyn galva, tai bent jau viršijamas greitis.

Taupant laiką, pinigus ir energija (tik kam?) kartais sukuriamas uždaras ratas: tiesioginis gyvenimo prasmės klausimas iš viso atmetas, o jo pakaitalų kokybe visiškai nesirūpinama arba tiesiog skundžiamasi, kad jie nekokybiški.

„Kas manęs nepražudo, tas mane sustiprina“?..

Šis nuvalkiotas Nyčės aforizmas kai kam jau tapo dygios saviironijos pamatu. „Jei iš tikrųjų taip būtų, turėčiau būti mažiausiai Herakliu ar bent kokiu Rembo“ – kalbėjo tas pats Paulius, nes jautėsi nebeatlaikąs savo gyvenimo krūvio. Tačiau sustiprina ne sunkumai, klaidos ir nesėkmės pačios savaime, bet tai, kaip jas įveikiame ir po jų atsigauname, atsinaujiname. Juk ir pasveikus (kad ir po gripo, ką jau kalbėt apie vėžį), gyvenimas atrodo gražus pats savaime. Koks palengvėjimas vėl laisvai kvėpuoti, lengvai judėti, jausti maisto skonį. Gyvenimas pats savaime ima atrodyti vertingu ir prasmingu. O jeigu sunkiu periodu dar ryžtumės sąmoningai savęs paklausti: „Ką man duoda ši nelaimė? Kuo aš kitoks, nes tai patyriau?“ ir rastume atsakymą (nebūtinai telpantį į žodžius, tai gali būti jausmas ar pojūtis)… Gyvenimas įgautų visai kitą kokybę. Suprantama, ištikus krizei, natūraliausias (bet deja netoli tenuvedantis) klausimas yra „Kodėl?.. Už ką man taip?..“ Už šio klausimo – gailestis sau, vargšo ir nuskriaustojo, o kartais totalios aukos pozicija; įsivaizdavimas, kad kitų gyvenimai lengvesni ir paprastesni. Tai tarsi nepriimtas skundas ir priekaištas aukščiausiai ministerijai, atsisakant pajudinti bent pirštą, kad pozicija keistųsi.

V.Franklis taikliai nurodė, kad žmogus dažnai pervertina savo išgyvenimų emocinį atspalvį – malonų ar nemalonų, teigiamą ar neigiamą. Žymusis logoterapeutas skatina liautis graudentis, atsisakyti savigailos ir imtis atsakomybės už savo gyvenimą, savęs paklausiant, ko gyvenimas laukia iš manęs? Kitaip tariant, svarbiausia ne tai, kas tau atsitiko, bet, ką tu su tuo darai?.. – Kaip atsakysi? Koks bus tavo veiklusis atsakas? Kaip įprasminsi tai, kas atrodo beprasmiškas, o gal net visiškai destruktyvus patyrimas?Klausimas „Kodėl taip atsitiko?“ įkalina praeityje ir kančioje, kurią papildo kaltės, liūdesio ir pykčio kokteilis. Klausimas „Ką aš galiu dabar padaryti?“ – atveria ir išlaisvina.

Kasdieninė gyvenimo prasmė arba kokio paminklo sau norėtumėte?

Ar įmanoma pajusti gyvenimo prasmingumą ir vertę, kai jį užvaldžiusi rutina, ir kaip tai padaryti? Kasdienybė gali būti labai prasminga, jei tik mes patys jai tą prasmę priskirsime, kuo dažniau savęs klausdami: „Ką šioje situacijoje aš galiu suprasti apie gyvenimą? Kokia šios situacijos užduotis? Kaip aš patiriu šį momentą?  Ką dabar jaučiu?“ Jei atsakymai „neateina“, ar vis dar norisi išsamesnės instrukcijos arba kyla amžinasis vartotojo klausimas „O kokia man iš to nauda?..“ , neskubėkime, pabandykime dar kartą. Atsakymas nebūtinai turi iškilti kaip logiškas, nuoseklus teiginys. Žodis, pojūtis, vaizdinys ar simbolis taip pat gali būti atsakymas. Analitinės psichologijos kūrėjas Jungas nurodė, kad prasmės pilnatvę geriausiai atspindi būtent simbolis – daugiareikšmis darinys, kupinas gydomųjų galių ir Savastį stiprinančios jėgos.

Galite atlikti ir tokius psichoterapinius pratimus: pabandykite atitolinti perspektyvą ir įsivaizduoti, kad žiūrite filmą, kuriame parodytas trumputis jūsų gyvenimo fragmentas – situacija. Apie ką būtų tas filmas? Kokia pagrindinė jo režisieriaus idėja? Kokia herojaus užduotis jame?

Kitas pratimas: įsivaizduokite, kad matote besirenkančius žmones – savo gimines, artimuosius, draugus, kolegas ir pažįstamus. Jie renkasi į jūsų laidotuves. Kur visą tai vyksta?.. Apie ką jie kalbasi? Kokias jūsų savybes mini?.. Kas sako atsisveikinimo kalbas? Apie ką jos?.. Galiausiai pamatykite savo atkapį. Koks jis? Kokia epitafija ant jo?.. Įprasmindami atskirus momentus ir situacijas, nepamiršdami perspektyvos, kuriame savo prasmingą gyvenimą. Linkiu, kad bent kartais jis būtų gražus ir įdomus.

Klientų vardai, amžius  bei visos asmeninės detalės šiame straipsnyje yra pakeisti taip, kad būtų neįmanoma identifikuoti konkretų asmenį.

 

Psichoterapeutas Vilniuje –  Jurga Dapkevičienė

(„Aš ir psichologija”)

www.psichologejurga.lt

G a l i   b ū t i   į d o m u :
Senatvės dovanos	Kaltės jausmas – neurozė ar galimybė augti?	Reikalingas psichologas, kaip pasirinkti?

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau