Kaltės jausmas – neurozė ar galimybė augti?

Foto Evgenijos Levin

Kaltės jausmas pažįstamas daugeliui. Štai tik keletas jo pavyzdžių:

• Danguolė jaučiasi kalta, nes dirba ir mažai laiko praleidžia su sūnumis.
• Ugnė graužia save, nes nepavyko įstoti į nemokamas studijas.
• Arnoldas išgyvena kaltę, nes negali apmokėti sūnaus studijų jo pasirinktame universitete.
• Auksė pergyvena, kad jai leidžiant savaitgalį su draugais, vieniša mama liūdėjo namuose.
• Domantas išgyvena sąžinės priekaištus, kad per mažai padeda senstantiems tėvams.
• Audrius norėtų palikti savo draugę, bet vien galvodamas apie tai jaučia kaltę…

Atpažinote save, o gal savo draugą ar kitą artimąjį?.. Kaltės jausmas, savigrauža, sąžinės priekaištai pažįstami turbūt kiekvienam.

Pasižiūrėkim atidžiau į kaltės jausmo siunčiamas žinutes, jo kilmę ir prasmę.

Kaltės jausmas – tai galimybė augti

Kaltė, kaip ir gėda ar pasididžiavimas, priklauso „socialiniams“ jausmams, nes formuojasi gyvenant bendruomenėje.

Kaltės jausmo dėka mes suvaldome savo agresiją ir kitus destruktyvius polinkius, seksualinius impulsus, taisome klaidas ir tobulėjame, įsiklausome į kitų žmonių skausmą ir išgyvenimus. Nors naminių gyvūnų augintojai ir mylėtojai įžvelgia kaltės jausmo apraiškas savo augintinių elgesyje, tikrasis kaltės išgyvenimas būdingas tik žmogui. Jis įspėja mus, kad mes pažeidėme žmonių bendrabūvio taisykles, priimtas normas.

Gebėjimas išgyventi ir pripažinti savo kaltę reikalauja brandos ir drąsos. Šalia kaltės visada yra viltis, kad kaltė gali būti atpirkta, padėtis gali būti taisoma. Jeigu jaučiuosi kaltas, galiu imtis atsakomybės, kad šių klaidų pasekmės būtų kuo lengvesnės, galiu apgalvoti, ką daryti, kad klaidos nesikartotų.

…ar akmuo po kaklu?

 Taip jau nutinka, kad pozityvūs kaltės jausmo aspektai ir funkcijos dažnai pamirštami ir šis jausmas tampa sunkia, slegiančia našta.

Teologai kaltės jausmą kildina iš pačių žmogiškosios būties šaknų. Remiantis krikščioniškąja pasaulėžiūra, žmogus – nuodėmės vaisius ir mus visus persekioja pirmųjų žmonių Adomo ir Ievos palikimas, gautas pažeidus draudimą, todėl žmogų lydi prigimtinės kaltės jausmas.

Mes – žmonės – neišvengiamai vieni kitiems pridarome nemalonumų vien jau todėl, kad užimame vietą po saule: motinos kenčia gimdydamos, tėvai – augindami vaikus, besistengdami užtikrindami jų poreikių patenkinimą ir t.t..

Tačiau vieni žmonės dėl to, kad vienaip ar kitaip gyvenime suteikia kitiems žmonėms skausmą labiau išgyvena ir jaučiasi kalti nei kiti. Kodėl?.. Esminį vaidmenį atlieka sąlygos, kuriomis žmogus augo.

Tarp nepaklusnumo ir susitaikymo

 Kaltę ypač aštriai jaučia tie, kuriems vaikystėje buvo įdiegtas kaltės kompleksas. Tėvai stengiasi, kad jų vaikas būtų socialiai priimtinas, atitiktų ne tik jų pačių, bet ir visuomenės lūkesčius. Jei vaikas šiam procesui priešinasi, jis sulaukia bausmės – negatyvaus vertinimo, gėdinimo ar atstūmimo. Kuo griežtesnės sankcijos ir kuo mažesnis vaikas, tuo greičiau jis skuba prisitaikyti. Kaltė kyla iš baimės būti nubaustam.

Atsisakydamas tos savo dalies, kurią atmeta tėvai, vaikas mokosi būti tvarkingu visuomenės vienetu. Tuo tarpu išsaugodamas nepakusnųjį „aš“, vaikas pratinasi jaustis kaltu, kad nepateisina artimų žmonių lūkesčių. Pamažu kaltinimas ir sankcijų keliama baimė transformuojasi į savikaltą – kaltės jausmą. Kraštutiniais atvejais bet kokia savųjų poreikių išraiška sukelia kaltės jausmą, nes kaip gi galima kažko norėti sau ir vien tik sau?.. Juk tai negražu ir egoistiška, kitų išgyvenimai ir poreikiai daug svarbesni, – vaikai juk tiki tuo, ką jiems perteikia tėvai.

Sudėtingiausia situacija susidaro tada, kai vaikas kuo nuolankiausiai nesiginčydamas priima tėvų reikalavimus kaip savus, ir visiškai praranda ryšį su tais savo impulsais ir polėkiais, kuriuos tėvai blokavo.

Pernelyg anksti nuslopinti norai niekur nedingsta, ir net jei žmogus įgyja iš esmės teisingą idėją (pavyzdžiui, „muštis – negražu“, „silpnesniems visada reikia padėti“, „vyresniųjų būtina klausyti“) ji neturi pagrindimo, todėl yra tik iš dalies veiksminga. Kyla didelis pavojus, kad priešingi impulsai, kuriuos ši teisinga, bet iš esmės svetima idėja sulaiko, anksčiau ar vėliau ims viršų ir žmogus pasielgs priešingai nei iš jo buvo reikalauta.

Kita svari kaltės jausmo priežastis – vaikiškas egocentrizmas. Vaikai dažnai tampa didelių dramų liudininkais.

Šeimyniniai kivirčai, skyrybos, ligos ar mirtys, netektys, kurių nelydi adekvatūs paaiškinimai ir emocinis palaikymas verčia vaikus manyti, kad šio blogio priežastis – jie patys. Vaikas nesugeba pamatyti situacijos iš šalies, jis viską sieja su savimi. Be to, kiekvienas vaikas myli tėvus, laiko juos tobulais ir jam sunku galvoti, kad dėl ginčo ar skyrybų kalti tėvai. Vaikas daro išvadą, kad kaltas jis pats ir prisiima sunkią kaltės naštą.

Iracionalus kaltės jausmas už situaciją, kuriai neturėjai įtakos, gali įvairiomis formomis iškilti ir suaugusio žmogaus gyvenime.

Pasaulio valdovai

 Kaltės jausmo šaknys gali siekti ir dar giliau – kūdikystę.

Kūdikis gyvena magiškame pasaulyje, kuris valdomas jo norų. Atrodo, kad tai, ko norisi – šiluma, maistas – atsiranda stebuklingai vos tik panorėjus. Kūdikiui būtinas visagalybės patyrimas ir švelnus šio jausmo nuvainikavimas, pamažu susipažįstant su realybės principu – ne visada gausi tai, ko nori; kartais tenka ir palaukti.

Mažas vaikas nors ir abejoja savo visagalybe, tačiau pakankamai ilgai išlaiko tikėjimą, kad tėvai yra visagaliai, kurie pajėgūs sulaikyti lietų, kad būtų galima maudytis ar kelioms valandomis pratęsti dieną, nes taip smagu važinėtis dviračiu. Ir tai taip pat labai reikalingas patyrimas.

Žmonės, kurių poreikiai nebuvo reikiamai patenkinti, negavo savo tariamosios visagalybės patvirtinimo.

Tokiu atveju kūdikystės iliuzija apie maginį pasaulio valdymą perkeliama į suaugusio gyvenimą. Remdamiesi magišku mąstymu ir vaikiška visagalybės iliuzija suaugę žmonės išgyvena kankinatį kaltės jausmą, dėl jiems nepavaldžių dalykų (M.Jacoby).

Pavyzdžiui, motina jaučiasi kalta, kad vaikas susirgo. Kaltės jausmas nemalonus, tačiau jis suteikia galios. Jaustis kaltu patogiau nei jaustis bejėgiu. Tokiu būdu galima įsivaizduoti, kad situacija yra kontroliuojama. Dar daugiau – tai aš ją valdau. Vaikas susirgo, nes aš jį per plonai aprengiau, nepakankamai rūpinausi jo mityba ir t.t.. Taip, aš – kalta, bet kitą kartą aš jį aprengsiu šilčiau, maitinsiu atidžiau ir jis nebesirgs. Tokia visagalybės logika, ir tokia jos kaina – savigrauža ir kaltės jausmas.

Kaltės jausmas gali kilti ir tada, kai pernelyg daug iš savęs reikalaujame. Užkelti reikalavimai ir standartai, kurių nepasiseka pasiekti, skatina nusivylimą ir apmaudą. Kaltė, persipynusi su pykčiu, apmaudu, liūdesiu ir nusivylimu, atima daug energijos, trukdo pilnavertiškai išnaudoti bendravimo su vaikais akimirkas, atima gyvenimo džiaugsmą.

Gulinčio nieks nemuša

 Jungiškosios pakraipos analitikas Mario Jakobi savo knygoje „Gėda ir savigarbos ištakos“ teigia, kad kaltės jausmas padeda išvengti gėdos – skausmingo išgyvenimo, kad esi nevertas meilės.

Kaltės jausmas reikalauja drąsos ir pakankamos brandos, ryžto imtis atsakomybės ir ištaisyti savo klaidas. Kita vertus, kaltė ir atgaila gali tapti manipuliacijos savimi ir aplinkiniais įrankiu. „Aš toks kaltas, taip gailiuosi… O tuo tarpu jūs pykstate ant manęs ir net norite bausti. Kaip jūs taip galite, kai aš taip kenčiu ir kankinuosi“ – net jei  pastaroji frazė lieka neištarta, oponentas ir taip pajus kaltę dėl savo negražaus, negailestingo ar dar kaip nors netinkamo elgesio.

Laiku pripažinę savo kaltę politikai bei kiti vieši asmenys laimi populiarumą ir sėkmę. Kas gali būti patraukliau už nuoširdžiai besisielojantį, savo kaltę suvokusi ir pripažinusį žmogų?.. Apie tokius herojus rašomos knygos, statomi filmai. Vienas ryškesnių pavyzdžių galėtų būti rusų režisieriaus P.Lungino  filmo „Ostrov” (2006) pagrindinis veikėjas tėvas Anatolijus – atgailaujantis atsiskyrėlis, niekaip negalintis įveikti kaltės dėl savo pasirinkimo. Paradoksalu, tačiau šiam tikėjimo vyrui tarsi neprieinama Dievo malonė. Jis negali būti paprastu žmogumi, klydusiu ir per Dievo meilę gavusiu atleidimą. Jis neaukoja savo išskirtinumo – Dievo auka ir meile atperkamos kaltės. Tėvas Anatolijus kaltina save, taip pat demonstratyviai iškelia kitų klaidas ir silpnybes. Nepaisant to šis didysis kaltintojas ir didysis nusidėjėlis viename asmenyje filme vaizduojamas kaip gilaus tikėjimo, žmoniškumo ir pasiaukojimo pavyzdys.

„Aš – kaltas, bet jei iš tikrųjų…“

 Galbūt pasirodys neįtikėtina ir keista, bet kaltę galime pajusti ir tada, kai iš tikrųjų labai pykstame, tačiau dėl kažkokių priežasčių to pykčio nenorime ar negalime parodyti. Negi pyksi ant sutuoktinio? Arba ant vaiko? Arba dar blogiau – ant mamos? – būtų negražu, o kartais gal ir nesaugu, juk mylimas žmogus gali įsižeisti, gali nebemylėti.

Geštaltinės psichotarepijos pradininkas Fritzas Perlsas savo psichoterapinių grupių dalyviams siūlė vietoj „aš kaltas“ sakyti „aš pykstu“ Verta nuoširdžiai pabandyti  taip performuluoti kaltės jausmą atspindinčius teiginius, kuriuos patys sau sakome mintuse ir gal pastebėsime, kad daugybė mūsų kaltybių virsta neišsakytais, nutylėtais kaltinimais kitiems.

Tuomet „Jaučiuosi kaltas, kad pamiršau nueiti į nupirkti to tavo kremo“ tikriausiai virstų „Pykstu ant tavęs, kad nuolat mane įpareigoji. Nenorėjau eiti į tą parduotuvę, ir nenuėjau“. „Jaučiuosi tokia kalta dėl vaiko elgesio…“ – „Aišku, kad pykstu ant vaiko, ant jo tėvo ir ant mokytojų, nes…“ Aštrūs pokyčiai? Taip, bet jie sąžiningi ir skatina judėti toliau, ginti savo ribas ir bandyti suderinti poreikius, interesus bei galimybes.

Išnagrinėkime dar vieną pykčio situaciją. Gintaras, 42 m., po skyrybų su trylikamečiu sūnumi susitinka 2-3 kartus per mėnesį. „Mes taip retai matomės, kad kiekvieną kartą susitikus stengiuosi surengti jam tikrą šventę, suorganizuoti pramogų. Tuos savaitgalius planuoju taip, kad jie būtų kuo įvairesni. Pasivaikštome po Akropolį, aš jam nuperku ką nors smagaus, einame į kiną, kavines, važiuojame pasivažinėti kartingais, aplankome sūnų sudominusius renginius… Tempas būna didelis, po šių susitikimų jaučiuosi tikrai pavargęs ir vis tiek nepatenkintas ir kaltas, nes jaučiu, kad sūnui tampu pramoginių renginių organizatoriumi, o ne tėvu.

Šioje situacijoje už kaltės jausmo galime apčiuoti liūdesį ir baimę, kad ryšys silpsta, vaikas tolsta. Be to, iškyla pyktis, nes prarandamas autoritetas bei įtaka, mažėja kontrolės galimybės. Taip pat ryškėja nusivylimas dėl vaiko nedėkingumo. Suprantama, nelengva būti sekmadieniniu tėčiu ir išvengti kaltės jausmo, tačiau padėti sau galima. Šioje situacijoje kaltės jausmas galėtų sumažėti vien jau pripažinus tikruosius jausmus, ypač pyktį ir apmaudą, kuris kyla parandant valdžią ir galią paveikti sūnų. Žvelgiant brandžiau situacija lyg ir paprastesnė. Jei nėra galimybės matytis bent kiek dažniau, svarbu realistiškai įvertinti savo atsakomybės ribas, o susitikimų metų pagrindinį dėmesį skirti ryšio stiprinimui.

Ką daryti?

 Jei išgyvenate kaltės jausmą, pirmiausia norisi pabrėžti, kad tai tam tikra prasme gerai –- tai patikimas ženklas, kad pajėgsite būti brandžiu žmogumi, galinčiu atsakyti už save ir susimokėti savo sąskaitas. (Tiesa, kartais prasminga būtų ištirti, kur jūsų sąskaita baigiasi, bet galima nesismulkinti, jei jau taip norisi būti turtuoliu ir mokėti už visus).

Kaltė gali būti išperkama, todėl svarbu klausti: už ką ir dėl ko jaučiatės kaltas? Ką jūs padarėte? Kokį savo veiksmą smerkiate? Ką jums davė ši situacija? Ko ji jus išmokė? Jei yra joje nukentėjusių, ką galite padaryti, kad jiems atlygintumėte? Kaip galėtumėte pakeisti savo elgesį (ar nuostatas), kad istorija nesikartotų?

Žmogus nuo pat vaikystės girdi daug gerųjų patarimų, komentarų bei priekaištų, ir pats įpranta su savimi taip pat elgtis, todėl kartais kaltės jausmas iškyla kaip kankinantis priekaištas, išreikštas priekaištaujančiu klausimu „Kaip aš galėjau taip pasielgti?“ arba pamokančia fraze, kaip iš tikrųjų „reikėjo…“ elgtis. Jei pastebite, kad tokie praeities klaidų apmąstymai slegia ir nei dabarčiai, nei ateičiai nieko neduoda, pabandykite pažiūrėti į save, koks tuo metu buvote, kodėl jums reikėjo elgtis būtent taip, kaip jūs pasielgėte? Kaip ir kodėl jūs rinkotės tuo metu?

Jei atsakymai į šiuos klausimus nė kiek neguodžia ir nepadrąsina (taip gali būti, ypač jei nutiko kažkas neatitaisomo), o jūs matote, kad tai buvo jūsų sąmoningo pasirinkimo pasekmė, tuomet belieka atsiprašyti ir paprašyti atleidimo. Prašyti gali būti sunku, bet verta. Lengviau, jei yra konkretus žmogus, kurio iš tikrųjų ar bent jau mintyse galite atsiprašyti. Visų sunkiausia – prašyti atleidimo savęs paties ir sau atleisti. Juk taip dažnai savo elgesiu nuskriaudžiame tą vienintelį mums iš tikrųjų patikėtą asmenį. Ir vis gi labai svarbu, kad žinotumėme, dėl ko prašome atleidimo. Susitaikymas išlaisvina.

Jūsų psichologas Vilniuje –  Jurga Dapkevičienė

www.psichologejurga.lt

Straipsnis publikuotas žurnale „Aš ir psichologija”

G a l i   b ū t i   į d o m u :
Šešėlis – tamsioji asmenybės pusė	Ką slepia seksualinis potraukis?	Psichologas konsultuoja: ŽIV ir mirties baimė

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau