Metaforos samprata ir funkcijos
Skirtingų disciplinų atstovai metaforą apibrėžia kitaip. Filologai ją aiškina kaip meninę priemonę, apsiribodami žodžių junginiu. Socialinių mokslų atstovai metafora gali laikyti ir didesnį teksto vienetą. Psichoterapijoje metafora yra psichinių procesų išraiška simboline forma, t.y. perteikta piešiniu, judesiu ar garsu. Ji naudojama daugelyje psichoterapijos krypčių: meno terapijoje, psichodramoje, analitinėje, transaksinėje analizėje ir kt.. Terapijoje metafora palengvina sunkaus patyrimo įvardinimą, padeda atitolinti problemą ir pasižiūrėti į ją iš šalies, ja galima paprastai paaiškinti sudėtingus reiškinius, išvengti racionalaus svarstymo ir priartėti prie vidinio pasaulio. Metaforų šifravimas – tai vienas iš būdų suprasti klientą ir padėti jam suprasti save.
Šio straipsnio tikslas – susieti teorinius ir praktinius metaforų taikymo geštaltinėje terapijoje aspektus, pasidalinti pastebėjimais, kaip metafora gali būti panaudojama įsisąmoninimo plėtrai, asmenybės integralumo didinimui, nebaigtų situacijų užbaigimui. Pateikiant medžiagą apsiribojama verbaline raiška.
Plačiausiai paplitęs toks metaforos apibrėžimas: metafora (išvertus iš graikų kalbos, metaphora – perkėlimas) – tai žodis, pavartotas perkeltine reikšme, remiantis daiktų, veiksmų panašumu (“Tarptautinių žodžių žodynas”, 2001). Tas pats šaltinis nurodo, kad metafora – tai ir „vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas“. Retorikoje metafora suprantama kaip “kalbos raiškumo ir poveikio klausytojui priemonė”. Tačiau ji nėra vien tik kalbos papuošalas ar lingvistinė kategorija. Ispanų filosofas Ortega-y-Gasetas (1991) metaforą vadina pažinimo įrankiu, “logikos meškere”, kuri per pastebėtus vaizdų panašumus padeda suprasti naujus reiškinius. Pasitelkiant metaforą reiškiamos mintys, įvardijamos naujos sąvokos. Metafora – tai ir suvokimo priemonė, kuri padeda mąstant apie sudėtingus, abstrakčius objektus. Jos pagalba per tai, kas paprasta ir aišku, galime pasiekti tai, kas tolima, sunkiai prieinama. Pasak Lakoff ir Džonson (2004), metafora persmelkia kasdieninį gyvenimą ir skleidžiasi ne tik kalboje, bet ir mąstyme bei veikloje. Visa sąvokų sistema, sąlygojanti mąstymą, mūsų elgesį ir patirtį, yra metaforiška. Autoriai pateikia pavyzdžių, iš kurių matyti, kaip metaforų sistemos tampa neatsiejama įprastinės kalbos dalimi; tiesioginė reikšmė nusitrina, lieka tik perkeltinė. Vienas iš pavyzdžių – vakarietiškoje kultūroje paplitusi metafora – LAIKAS – PINIGAI. Už darbą, telefoninius pokalbius, gyvenamo ploto nuomą mokama atsižvelgiant į “praleistą” laiką. Metaforiškas laiko prilyginimas pinigams sąlygoja atitinkamą laiko supratimą ir vertinimą. Laikas – vertybė, jo resursai laikomi ribotais, jį galima prasmingai investuoti arba iššvaistyti. Žmonijos istorijoje ši nuostata yra sąlyginai nauja ir priimta ne visose kultūrose. Esama kultūrų, kur laikui teikiama visai kita prasmė ir formuojasi ją atitinkantis visuomenės modelis (Lakoff, Džonson, 2004). Lietuvių kalboje minėtą metaforą įtvirtina šie posakiai:
Jūs švaistote mano laiką.
Šis prietaisas padės taupyti laiką.
Aš neturiu tau laiko.
Prie jos aš praleidau daug laiko.
Jūs išnaudojote savo laiką.
Ar daug liko laiko?
Ekvivalentiškų posakių Lakoff ir Džonson yra užfiksavę ir anglų kalboje. Taigi, metaforų vartojimas leidžia suvokti pasaulį ir atspindi, kaip mes jį suvokiame.
Metaforos gali būti labai įvairios, todėl jų skirstymas į grupes yra problematiškas. Jos gali būti paprastos, plačiai paplitusios, visuotinai vartojamos: “jaučiuosi išsunktas“,„ji mane užgožia“,„mes kariaujame“, “pasiekiau dugną“, „širdis plyšta“, „galva skyla“, “akmuo ant krūtinės”, “prisiviriau košės”, “esu kryžkelėje”, “slegia nebaigti darbai”, “sudrumstė vandenį”, “sąžinės balsas” ir kt.. Jas vartojant tiesioginė reikšmė dažniausiai visiškai pamirštama, lieka tik perkeltinė. Kitos metaforos yra retesnės, individualios ar paplitusios tik tam tikrose žmonių grupėse. Jų reikšmė nujaučiama arba tik kontekste pagaunama: „aš jį išpirkau“ (supratau, koks jis žmogus, atskleidžiau apie jį kažką bloga), „visi nulūžę“ (labai pavargę), “pučia muilo burbulus” (tuščiai leidžia laiką), “šįvakar pyškinsim” (vartosim alkoholį), „buvo tikras vamzdis“ (sudėtinga situacija), “bandžiau išlaužti daugiau meilės” (priversti mylėti), „ieškau laisvų ausų“ (noriu būti išklausytas). Bene originaliausios metaforos yra sukuriamos rašytojų: “vienatvė kaip lietus” (R. M. Rilke), “vienatve, mano motina, atpasakok man mano būtį” (O. Milašius), “savo širdy aš pradėjau mąstyti” (Homeras), “visata, pavirtusi sekmadienio popiete” (E. M. Cioran).
Taigi metafora atlieka estetinę funkciją, padeda paprastai paaiškinti sudėtingus reiškinius, geriau įsidėmėti suformuluotą mintį. Kitame poskyryje apžvelgiama, kaip šios ir kitos metaforos funkcijos gali būti panaudojamos geštaltinėje terapijoje.
Metafora geštaltinėje terapijoje
Geštaltinės psichoterapijos tikslas yra įsisąmoninimas – nevertinantis ir neanalizuojantis žvilgsnis į pasaulį ir save: savo pojūčius, jausmus, mintis ir norus. Maksimali koncentracija į dabarties momentą praplečia savęs paties ir situacijos matymą, veikia gydančiai. Įsisąmoninimas neatsiejamas nuo verbalizacijos. Įsisąmonindami įvardiname ir apibūdiname. Įsisąmoninimas ir kalba yra tapatūs (Perls, 2001). Žmogaus patirtis yra unikali. Unikaliai patirčiai išreikšti (įsisąmoninti) ieškoma žodžių, kurie yra universalūs ir turi nustatytas reikšmes. Pasirinkimas platus, tačiau ribotas. Jis priklauso nuo bendro kalbos ir konkretaus žmogaus žodyno turtingumo. Iš turimo arsenalo bandoma parinkti tuos verbalinius elementus, kurie tiksliausiai atspindėtų patirtį. Pilniausiai patyrimą atspindi žodžiai, kurie remiasi realybe, tiesioginiais išgyvenimais, pojūčiais ir jausmais. Būtent tokį sensomotorinį ar emocinį pagrindą turi dauguma metaforų. Metafora ne tik pagyvina kalbą, bet ir daro ją labiau įsimintina, padeda paprastai paaiškinti ir naujoje perspektyvoje pamatyti sudėtingus reiškinius, trumpai apibūdinti susidariusią situaciją, kuriai nupasakoti reikėtų daug daugiau laiko. Per savo sensorinį ir emocinį krūvį ji leidžia žmonėms tiksliau susikalbėti tarpusavyje, kompensuoja patirties skirtumus, nes remiasi realybe, fizine patirtimi, konkrečiais objektais, o ne abstrakcijomis.
Pavyzdžiui, frazė “Giedrius labai šaunus” atspindi vertinimą ir apie žmogų pasako labai mažai; tuo tarpu frazė “Giedrius – tikras liūtas” sukelia vaizdinį ir asociacijas, kuriomis remiantis galima kelti hipotezes apie įvairias šio vaikino savybes: jėgą, drąsą, polinkį dominuoti, seksualumą.
Be to, metafora išryškina būdingus bruožus ir labai palengvina diferenciaciją.
Pavyzdys iš praktikos: moterų, teikiančių seksualines paslaugas, psichologinėje grupėje buvo sudarinėjamas “pavojingų klientų” sąrašas. Vyrus moterys apibūdindavo ganėtinai abstrakčiai: ūgis…, kūno sudėjimas…, jaunas – senas… Sąrašui artėjant prie dvidešimto punkto, paaiškėjo, kad kai kurie apibūdinimai ganėtinai panašūs: “aukštas, jaunas, stambaus kūno sudėjimo…” Psichologė detalizavo, stengėsi išsiaiškinti išskirtinius požymius, kuriais remdamosi moterys galėtų atpažinti minimus vyrus.
Psichologė: “Į ką jis tau panašus?”
S.: “Į žiurkę.”
A.: “Aš jį žinau, jis tikras žiurkiaveidis.”
Toliau grupėje vyko ir kitų klientų metaforiškas apibūdinimas, kuris padėjo moterims identifikuoti aptariamus klientus ir įsidėmėti jų išskirtinius bruožus: “…jo akys išsprogusios, kaip vėžlio”, “brigadinis”, “…vaikšto kaip pingvinas”, “…jam ant kaktos parašyta: “labas, zona”.
Toje pačioje grupėje itin mėgiamas buvo žaidimas “Jeigu…”, kurio metu mėtydamos pliušinį žaislą grupės dalyvės klausinėjo viena kitos “Jeigu aš būčiau gyvūnas (gėlė, transporto priemonė, muzikos kūrinys, pasakų herojus, etc.), kas aš būčiau?” Dalyvės tikslindavosi savo metaforiškų atspindžių detales, klausdavo, kuo remiantis pasirinktas toks apibūdinimas. Galimas ir kitas šio psichologinio žaidimo variantas, kai paties dalyvio prašoma pateikti metaforišką savęs apibūdinimą. Atitinkamai formuluojamas klausimas – “jeigu tu būtum … …, kas tu būtum?”
Pateiktuose pavyzdžiuose pastebimas metaforinio apibendrinimo pavojus, kai apie vidines asmenybės savybes sprendžiama pagal fizinius bruožus (Psichologijos žodynas, 1993). Be to, kuriant metaforą akcentuojami vieni objekto ar reiškinio ypatumai ir ignoruojami kiti. Tačiau akivaizdu, kad pasitelkus metaforas lengviau įsidėmėti būdingus požymius, numatyti galimą įvykių seką.
Fantz (1983) apibūdina metaforą naudodama geštaltinės terapijos terminus. Metafora leidžia užmegzti kontaktą. Suteiktas vardas kelia asociacijas, jutiminius įspūdžius ir emocijas, priartina ir padeda priimti tai, kas atrodė nežinoma, nemalonu, nepriimtina ir buvo atmesta kaip svetima. Metafora (geštaltiniais terminais – figūra) kyla iš apercepcinės masės (fono) – mūsų asimiliuotos patirties, kuri gali būti įgyta tiesiogiai arba netiesiogiai, t. y. skaitant, klausantis muzikos, stebint meno kūrinius. Šia prasme, metafora – tai ne vien žodžio ar jų junginio vartojimas perkeltine prasme. Liaudies dainos, Bacho ar Mocarto melodija, Homero ar Rilkės eilutė, Remarko ar Markeso kūrinių frazės, Mikelandželo ar Rodeno skulptūrų pozos ir gestai, Van Gogo ar Dali drobės, Formano ar Kustaricos filmų epizodai gali būti metaforiška patirties išraiška. Patirtis išreikšta metaforiškai – per pasakojimą ar remiantis meno kūriniu – tampa labiau “apčiuopiama”, atsiranda galimybė giliau ją įsisąmoninti. Tokia patirties raiška įveda naujas perspektyvas, siūlo įvairiapusiškesnį situacijos matymą. Labiausiai slegia ir sunkiausiai pakeliama tai, kas nežinoma, neapibrėžta, tai, kam nėra vardo ir nėra kaip pavadinti. Suradus žodžius, įvardinus patirtį, ji įgauna formą, tampa valdoma. Metafora padeda atitolinti svarstomą problemą, susilpninti įsitraukimą, sukurti distanciją. Tai ypač svarbu krizių metu.
Praktinis pavyzdys: A., 40 m. klientė, psichologinės pagalbos kreipėsi sužinojusi, kad jos 18 m. gerai besimokantis, elgesio problemų neturėjęs sūnus rūko heroiną. Klientei ši žinia buvo visiškai netikėta. Pasikeitė ir sūnaus elgesys: vaikinas pradėjo praleidinėti pamokas, paaiškėjo, kad iš namų išnešta nemaža vertingų daiktų. Krizė paūmėjo, kai po bandymo pasikalbėti, sūnus išėjo iš namų. Keletą savaičių kiekvieną dieną po darbo A. vaikščiodavo gatvėmis, klausinėjo sūnaus draugus ir pažįstamus, lankė landynes. Apie savo išgyvenimus tuo laikotarpiu A. pasakojo remdamasi J.Biliūno “Liūdna pasaka”: “aš kaip ta Juozapota, vaikštau nuo vieno prie kito ir klausinėju: “ar nematei, kur mano Petriukas?”” Sesijos metu buvo kalbama apie Juozapotos tragedija: netekties skausmą, neviltį, artimo žmogaus, kuris jai buvo visas pasaulis ir be kurio ji daugiau nieko neturėjo, praradimą. Šį tylų ir ramų pokalbį reziumavo pati A.: “Juozapota prarado savo vyrą, be kurio ji neįsivaizdavo savo gyvenimo…/…/ Aš turiu vyrą ir kitų vaikų, kuriems manęs reikia…/…/ Per šį laiką aš juos buvau pamiršusi. Mano sūnus nežuvo. Gali būti, kad jis grįš. Aš turiu būti tam pasiruošusi.”
Geštaltinės terapijos esmė yra patyrimas, išorinio pasaulio ir vidinės realybės įsisąmoninimo bei asmenybės integralumo didinimas, vidinio pasaulio perstruktūravimas, nebaigtų situacijų (geštaltų) užbaigimas. Pati geštaltinės terapijos terminologija yra itin metaforiška. Kalbėdamas apie asmenybės struktūrą Perls mini viršutinį ir apatinį šunį – viena kitai prieštaraujančias asmenybės dalis. “Viršutinis šuo” kritikuoja, nurodo, reikalauja ir teisia “apatinįjį šunį”, kuris teisinasi, atsiprašinėja ir išsisukinėja. Abiejų poliariškumų įsisąmoninimas didina asmenybės integraciją, išlaisvina energiją, kuri buvo naudojama neįsisąmonintai impulsų kontrolei (Perls, 1971į). Be Perlso išskirtų ir įvardintų asmenybės dalių egzistuoja begalinis skaičius subasmenybių, kurioms vardus klientas atranda pats. Vardo savajai asmenybės daliai suteikimas yra metafora. Kiškutis, turistas, gidas, akmenuo, turgaus boba, Jonukas – avinukas, kalė – tai nuslopinti ir dažnai prieštaringi asmenybės aspektai, kurie patiriami, įsisąmoninami ir priimami tapatinantis – atsitapatinant, įvardinant pojūčius ir jausmus, kylančius būnant vienoje ar kitoje pozicijoje. Įsisąmoninant, kad daug kas iš to, kas žmogiška, yra ne svetima, didėja savo realių ir potencialių galių pažinimas, mažėja savo “neigiamų” savybių ar jausmų priskirimas kitiems. Pasipriešinimas minimalus, nes klientui siūloma laisvė pilnai būti tuo, kuo jis yra, atrasti ir išgyventi įvairias savo dalis ir vadinti jas taip, kaip jam pačiam norisi.
Praktinis pavyzdys:, klientė Vaiva 17 m. kreipėsi į psichologę dėl sunkumų bendraujant su bendraamžiais. Kaip vieną iš priežasčių ji nurodė tai, kad ji nerūko „žolės“, nevaikšto į „tūsus“. Ji sakė: „Aš tarp jų kaip balta varna”. Toliau darbui panaudotas šis vaizdinys. Tapatindamasi su juoda ir balta varna, klientė užmezgė dialogą su šiomis skirtingomis savo asmenybės dalimis ir įsisąmonino, kad ir balta, ir juodos varnos yra jos pačios dalys.
V., tapatindamasi su „balta varna“ sėdėjo šiek tiek nuleidusi galvą, pečius ir lūpų kampučius, balsas tylus: Aš vieniša, niekam nereikalinga… su manim niekas nenori bendrauti… aš keista ir ne tokia, kaip visos…
P: Kaip yra būti, kai esi ne tokia, kaip visos?
/…/
V: …esu išskirtinė ir ypatinga.
P: Kaip jautiesi?
V: …Aš didžiuojuosi savimi.
Klientei buvo pasiūlyta susitapatinti su juoda varną ir išgyventi situaciją iš priešingos pozicijos.
V., tapatindamasi su juoda varna, mostelėjo rankomis, imituodama sparnus, šypsojosi: mūsų daug ir mes jėga
P: kaip jautiesi?
V: man patinka, aš su visais.
P: ir kaip yra būti, kai esi su visais?
V: smagu, linksma… aš noriu tokia būti /…/
P: Ar galėtum pasakyti: “Aš noriu būti tokia, kaip visos”?
V: Aš noriu būti tokia kaip visos? (ištarė kylančia intonacija, kaip klausimą)
P: Tikrai?
V: Ne… Būtų nuobodu. Aš noriu būti savimi.
Tapatindamasi su “balta varna” klientė išgyveno liūdesį, atsiskyrimą nuo kitų, vienatvę, taip pat atrado išskirtinumą, ypatingumą, pasididžiavimą savimi. Kitas polius – “juoda varna” – kėlė priklausymo grupei, smagumo ir saugumo, taip pat susiliejimo su minia, nuobodumo, išgyvenimus. Darbo pabaigoje buvo įvardintos metaforiškos įžvalgos: „Ne taip bloga būti balta varna“, “būti juoda varna gali būti nuobodu”, „baltų varnų pasaulyje turėtų būti ir daugiau“. Sesijos metu klientė patyrė ir įsisąmonino priešybę “individas – kolektyvas”. Tai padėjo jai geriau priimti save, kartais išsiskiriančia iš kolektyvo, kitokią nei dauguma.
Kitas pavyzdys.
Klientas G., 38 m., turistinių kelionių vadovas, psichologinės pagalbos kreipėsi dėl depresinės nuotaikos, apatijos ir nuobodulio epizodų. G. (monotonišku, abejingu balsu): “aš kaip koks turistas, kuris vaikšto iš paskos, žiūri, dairosi, nežino nei kur eina, nei ko eina./…/Dienos pilkos ir vienodos.”
P.: “Ko reikia turistui?”
G.: “Nieko nereikia… Viskas vienodai /…/ Apatiškai dairosi pro langą, niekas neįdomu. /…/ Nebent reikia gero gido… (pagyvėjęs) …Kai aš esu gidas, aš žinau, kur vedu žmones, žinau apie pastatus, kuriuos jiems rodau… Aš ir pats į juos kiekvieną kartą vis kitaip žiūriu. /…/“
P.: “Kaip dar jaučiatės?”
G.: “atsirado daugiau jėgų ir energijos”
Klientas atrado savyje ne vien pasyvią poziciją, automatišką veikimą, bet ir aktyvumą, kai iniciatyva ir atsakomybė priklauso pačiam. Iš pavyzdžio matyti, kad net specialiai nesiūlant susitapatinti su iškilusiomis figūromis, nedetalizuojant vaizdinio, metafora turi galios sukelti jausminius išgyvenimus, emocines būsenas. Tapatinimasis su vienu ir kitu poliariškumu (“gidas” – “turistas”) vyksta spontaniškai.
Geštaltas ir dzenbudizmas
Metaforų taikymas geštaltinėje terapijoje siejasi ir su dzenbudistine praktika, kuri yra vienas iš pagrindinių geštaltinės terapijos šaltinių. Dzenbudizme koncentruojasi visa Rytų filosofija, tačiau dzenbudizmas nėra filosofinė sistema, neturi doktrinos. Dzenbudistinės praktikos esmė yra kūno ir dvasios dualizmo įveika per patyrimą, fizinę veiklą, gebėjimą matyti tai, kas akivaizdu. Abstrakčios idėjos ir racionali analizė neturi prasmės. Svarbiausia – patyrimas ir išgyvenimas, kuriais pasiekiamas nušvitimas (satori) (Sudzuki, 1992).
Analogiška idėja remiasi ir geštaltinė terapija, kurios vienas iš pagrindinių principų – visybiškumas. Visybiškumas priešpastatomas skaidymui į dalis. Objekto ar reiškinio visuma apsprendžia, kaip bus matomos atskiros detalės. Skaidymas į dalis ir intelektualiniai samprotavimai – beprasmiški. “Geriau jau nieko nedaryti. Tada bent žinosi, kad tikrai nieko nedarai. (…) Aiškinimas ir interpretavimas gali būti įdomus intelektualinis žaidimas, bet tai yra kvaila veikla, o kvaila veikla yra blogiau negu nieko neveikimas.”(Perls, 1969).
Siekiant nušvitimo dzenbudizme taikoma įvairi praktikų sistema. Pagrindinis vaidmuo joje tenka koanui. Koanas – išplėstinė metafora – „paradoksalus pasakojimas ar frazė, naudojama kaip mokymo įrankis intelektualiam problemos sprendimui ir dualistiniam mąstymui sustabdyti“ (Jeff Schmidt, 2004, p. 386). Koanas gali būti pasakojimas, dialogas ar situacija. Koanas – tai ir specifinė mįslė, paradoksalus klausimas. Norint rasti atsakymą į jį, nuo formalaus – loginio mąstymo reikia pereiti prie pasąmoninio – asociatyvaus. Sąmoningas supratimas vienpusiškas ir ribotas. Lankstus dėmesys ir vaizdinių kaita leidžia išplėsti sąmonės lauką. Tokiu būdu pasiekiamas nušvitimas – aštrus būties prasmės isisąmoninimas (Sudzuki, 1992). Gudman (2001) geštaltinę terapiją vadina “vakarietišku keliu į nušvitimą” (304 psl.). Geštaltinės terapijos metu nušvitimas – įžvalga – gali ateiti įvairiais būdais įsigilinant į sąmonės srautą. Vienas iš jų – netikėti terapeuto klausimai, siūlantys naują perspektyvą, įvairiapusiškesnį situacijos matymą. Čia vėl pasitarnauja metafora, nes ji sujungia du vaizdus: žodžiu pasakytą ir suvokiamą. Ji turi tiesioginę ir perkeltinę prasmę. Fokusuojant dėmesį taip, kad perkeltinė prasmė taptų pagrindine, galima įsisąmoninimo lauko plėtra ir įžvalga – “mini satori” (Enright, 1970).
Keletas trumpų pavyzdžių:
Klientė, turinti baimę užsikrėsti ŽIV, paklausus, kas būna, kai žmogus užsikrečia, kalbėjo: “Tada jau viskas… Blogai… Su niekuo nebendrauji, atsiguli į lovą… Dienos suskaičiuotos…”
P: “Kas skaičiuoja jūsų dienas?”
K. (šyptelėjo, pakėlė antakius): “Keistas klausimas… Nežinau… Aš pati jas skaičiuoju. (…) o tai juk ne nuo manęs priklauso.”
___________________
Klientas kalba apie savo nesėkmę tvarkant firmos reikalus ir graužiasi, kad nepavyko laimėti konkurso.
Psichologė: Kaip jaučiatės?
Klientas: … likau pavėsyje.
P: Kaip yra būti pavėsyje?
K. (juokiasi): poilsis ir atgaiva. Ypač, jei karšta.
___________________
Klientė, kuri kreipėsi pagalbos dėl probleminių santykių su vyru, abejojo savo kreipimosi tinkamumu, abejonės buvo grindžiamos vyro požiūriu: “Vyras sako, kad nešu šiukšles iš namų.”
P: “Ar ir jūs manote, kad šiukšles reikėtų laikyti namie?”
K.(šyptelėjusi): Ne, aš taip nemanau.
Šie trumpi terapijos fragmentai, kuriuose perkeltinė žodžių reikšmė paverčiama pagrindine, padėjo klientams kitaip pasižiūrėti į savo patirtį, įžvelgti savo atsakomybę už ją, sukėlė nuostabą ir džiugesį. Metaforiškas žodžio ar sakinio vartojimas pats savaime gali siūlyti kitą požiūrio tašką į įvykį ar poelgį.
Geštaltinės terapijos (kaip ir dzen praktikos) poveikį sunku pagrįsti ir racionaliai – logiškai paaiškinti. Ir viena, ir kita reikia išgyventi, pajusti ir pajausti. Jos metu išgyventos įžvalgos leidžia matyti pasaulį ryškiai ir aiškiai. Ji “siūlo nušvitimą įsisąmoninančiam protui, nuo kurio priklauso sprendimų paieškos ir pokyčiai” (Enright, 1970).
Simbolinės metaforos
Metaforos, įsišaknijusios kultūroje, bendros daugeliui kalbų ir tautų, priartėja prie simbolio, kuris yra daugiaprasmis, visybiškas darinys ir “gali visapusiškai atspindėti tam tikrą patirtį”, “integruoja keletą dimensijų: vidinę ir išorinę, matomą, nematomą, fizinę ir dvasinę” (G.Gudaitė, 2001, p. 65 ir p. 63). Vienas iš įsisąmoninimo plėtros būdų – simbolinių metaforų kilmės ir jos atspindžių kultūroje peržvelgimas. Simbolinių metaforų kilmę galima atsekti tiriant kultūrinį paveldą – mitologiją, Bibliją, tautosaką, meno kūrinius. Per simbolines metaforas iš poros žodžių atgimsta istorija, kurioje gali būti bent keli veikėjai. Šios metaforos turi akivaizdžią ir paslėptą riekšmę bei istoriją, kurią galima suprasti keliais būdais. Iš skirtingų veikėjų perspektyvos ji gali įgyti naujas prasmes. Be to, šios metaforos yra atviros, kiekvienas į jas gali sutelkti savą, asmeninę prasmę, atitinkančią gyvenimo patirtį ir pasaulėžiūrą. Taip atsiveria begaliniai papildomų prasmių klodai. Darbas su simbolinėmis metaforomis gali pasitarnauti įsisąmoninimo plėtrai per daugybinį priešybių integravimą, atsivėrimą skirtingiems patirties aspektams. Ypatingai daug simbolinių metaforų randama Biblijoje. Jos dažnai tampa patarlėmis, priežodžiais, nereikalaujančiais platesnio paaiškinimo. Jų kilmė, pirminis šaltinis kalbant dažniausiai neįsisąmoninami.
Pav., frazė “nusiplauti rankas”; ją ištarė Pontijus Pilotas, atsiribodamas nuo minios siūlomo sprendimo nuteisti Kristų ir išteisinti Barabą. Iki šių laikų ji reiškia atsakomybės atsisakymą, akcentuojant savo nekaltumą. Greičiausiai iš to kyla ir tvirtinimas, kad esi nekaltas, gali būti reiškiamas simboliškai – “mano rankos švarios”. Išgyvenant šią istoriją kiekvieno jos veikėjo pozicijoje, galima bent šių priešybių integracija: kaltinimas ir atleidimas, atsakomybės prisiėmimas ir jos permetimas kitiems, galia ir bejėgiškumas, baimė prarasti populiarumą ir drąsa laikytis savo pozicijos, siekis turėti atpirkėją ir kantrus kančios priėmimas.
Arba – “sušildyti gyvatę užantyje”. Šios frazės kilmė – Ezopo pasakėčia, kurioje valstietis pasigaili sušalusios gyvatės ir įsikiša ją sau į užantį. Sušilusi gyvatė jam įkerta. Ši sparnuota frazė naudojama kaip įspėjimas dėl pernelyg didelio patiklumo, už kurį dažniausiai sulaukiama nedėkingumo. Tačiau gyvatė yra ne vien nuodingai geliantis gyvūnas. Jos nuodai gali gydyti, ji pati labai gyvybinga, nuolat atsinaujinanti, kai kurių tautų laikoma išminties simboliu (“Simbolių žodynas”, 1995).
Ir paprasčiausių, ir simbolinių metaforų šifravimas, jų prasmės ieškojimas veda prie gilesnio įsisąmoninimo, prieštaringų patirties aspektų integracijos, padeda įžvelgti įvairius sunkių išgyvenimų aspektus. Kai žodis atgyja, išsiskleidžia ne tik asmeniniu, socialiniu, bet ir kultūriniu, bendražmogišku lygmeniu, visa prisipildo prasmės, kuri yra, buvo arba dar bus. Lakoff ir Džonson (2004) gebėjimą suprasti patirtį iš metaforos laiko dar vienu jutimo organu – kaip klausa ar rega. Skirtingai nuo abstrakčių kalbos konstrukcijų, metaforos žadina vaizduotę ir lengvai tampa vaizdiniais, kurie veikia pojūčių sistemas – regą, klausą, taktiliką ar netgi uoslę – ir emocijas. Metafora yra paruoštas vaizdinys, kurį galima paryškinti, praplėsti ir perstruktūruoti pagal kliento poreikius. Įsisąmoninant metaforos reikšmes ir prasmę, formuojasi platesnis situacijos matymas, patiriami jausmai, atveriama nauja perspektyva. Metafora yra užbaigtas geštaltas, priešybių jungtis, kurioje glūdi visybiškumas. Ji skatina abstraktų mąstymą, siūlo įžvelgti analogijas, tačiau neapsiriboja intelektualine sfera. Ji neša sensorinį ir emocinį krūvį. Taigi geštaltinėje terapijoje metafora siūlo paruoštą, spontaniškai iškilusį vaizdinį. Jai sunku pasipriešinti, nes ji natūrali, tiesiog „išėjusi iš kalbos“, nieko specialiai nedarant ir aktyviai nesiūlant. Įsisąmoninta metafora atveria galimybes kūrybai. Ji padeda integruoti jutiminius ir jausminius patirties komponentus, paversdama įvykius išgyvenimais ir patirtimis. Per metaforą įvykis – tai, kas “tiesiog atsitiko”, tampa patyrimu, kuris brandina. Taip metafora didina galimybes justi ir jausti, gyventi realybėje ir kalbant remtis tiesiogiai ja, o ne abstrakcijomis ir, pasak Perls, “pokalbiais apie pokalbius” (Perls, 1973).
Literatūros sąrašas
- Becker U. Simbolių žodynas. Vilnius, 1995.
- Enright J. An introduction to gestelt techniques. In: J. Fagan and Sheperds (Eds.), Gestelt Therpay Now. Palo Alto, 1970.
- Gudaitė G. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. Vilnius, 2001.
- Perls F. In and Out Garbane Pail. UT, 1969.
- Perls F. Gestalt Therapy Verbatim. New York, 1971.
- Perls F. Gestelt Approach and Eye Witness to Therapy. USA, 1973.
- Перлз Ф. Практика гештальттерапии. Москва: Институт Общегуманитарных Исследований, 2001.
- Судзуки Д. Основы дзэн-буддизма. Реверс. Альманах. СПб., 1992.
- Лакофф Дж., Джонсон М. Метафоры, которыми мы живем // Теория метафоры. М.,1990.
- Ortega y Gasset J. Mūsų laikų tema ir kitos esė. Vilnius, 1999.
- Fantz R.F. The use of metaphor and fantasy as an additional exploration of awareness // The Gestalt Journal, vol. VI, No. 2, 1983.
Parašykite komentarą