Klausimas "kas aš esu?.." gali labai išgąsdinti. Jis gali pabudinti naktį, neleisti užmigti, nuolat kirbėti ir graužti. Jis ypač aštrus krizių ir pokyčių laikotarpiu - išsiskyrus, išėjus iš darbo, keičiant profesiją, patiriant tuščio lizdo sindromą, sunkiai susirgus, sulaukus pensijos - kai tenka atsisakyti atgyvenusių ar prarastų savasties aspektų, o naujieji dar neprieinami.

Klausimas "kas aš esu?.." ypač sunkus tiems, kurie šeimoje negavo pakankamai atspindžių, patvirtinančių jų būtį ir buitį, negirdėjo istorijų apie šeimą ir giminę, jų atsiradimą, augimą ir vystymąsi. Tėvai, kiti reikšmingi suaugusieji, įvardindami vaiko jausmus, pripažindami jo norus, troškimus ir svajones, formuoja apsaugą nuo tuštumos išgyvenimo. Skydu nuo tuštumos tampa ir geras šeimos, giminės, tautos istorijų žinojimas.

Gavus pakankamai mylinčių patvirtinimų, kad esi ten, kur ir turėtum būti, esi svarbus ir reikšmingas, patyrus saugią priklausomybę, lengviau atsiskirti nuo tėvų lūkesčių suformuoto savęs vaizdo ir drąsiai tyrinėti savo ribas bei galimybes, formuojant savarankišką tapatumą. Gerai žinau, kad tikrai ne visiems taip pasisekė.

Jei klausimas, "kas aš esu?" baugina, kelia tuštumą ir netikrumą, jei sunku susigaudyti, ko norite ir trokštate, kas patinka ir nepatinka, kas svarbu, o kas ne, bandykite sau padėti. Veiksmingiausia ir prabangiausia būtų kreiptis profesionalios pagalbos, bet galite daug pasidaryti ir patys.

Pradžiai išsikepkite savo mėgstamiausią pyragą.
Jei nenorite, galite jį ir nusipiešti ar nusibrėžti kompiuterio ekrane. Tada įsivaizduokite, kad tai - visas jūsų turimas laikas. Išskirstykite jį dalimis - kiek ir kam jo skiriate?..
Kokios dalys tenka namų ruošai: tvarkymuisi, valgio gaminimui, plovimui, skalbimui; kiek - poilsiui: miegui, skaitymui, TV; kiek - darbui; dvasinėms praktikoms: maldai, meditacijai; sutuoktiniui; tėvams; vaikams: jų kontrolei ir tikrinimui, bendram laisvalaikiui, jų pomėgiams?..
Pabandykite padalinti pyragą į kuo smulkesnes dalis.

Tada nusipieškite dar vieną pyragą. Tai bus visa jūsų meilė: kaip labai jūs mylite tai, ką darote - nuo valgio gaminimo iki žiūrėjimo pro langą. Dalinkite pyragą kuo smulkiau. Pasižiūrėkite, kaip skiriasi jūsų pyragų dalys. Kaip jaučiatės tą matydami?.. Neskubėdami įsižiūrėkite, kur ir kaip esate. Jei pastebite didžiulius skirtumus ir neatitikimus, dalinkite taip, kaip norėtumėte padalinti.
Ko trūksta, kad tai galėtų įvykti?..
Ką galite padaryti jau dabar?..
Skanių jums pyragų :) ... See more

Gyvenimas gimsta ir tęsiasi, nes turime motinų, krikštamočių, močiučių, tetų, gailestingųjų seserų, kaimynių, gydytojų, mokytojų, vienuolių, virėjų, siuvėjų, skalbėjų, tiesiog geraširdžių ar išmintingų moterų. Į jas žiūrėdami ir atsiremdami, kuriame vidines atramas ir patys įgyjame jėgų bei kantrybės priimti, atlaikyti, globoti ir rūpintis.

Gyvenimas yra mirtinai pavojingas, tačiau to dažniausiai nejaučiame, nes namuose yra/buvo mama, kuri priima, palaiko ir rūpinasi. Kartais švelniai, kartais griežčiau, čia jau kaip pasiseka.

Mama - tai atskaitos taškas. Kol jai dėkojame ar ją kaltiname, tol dar ne vieni, tol dar ne patys sau. Tai yra pakankamai gera pradžia 😉

Mielosios, tegu motiniškumas teikia jums laimę ir džiaugsmą, malonumą ir pasitenkinimą.
Tegu užplūsta ramybė ir pasitikėjimas žvelgiant į atžalas ir regint augimą.
Tegu atsiskyrimai ir atsisveikinimai nedrasko širdies, bet tampa proga atsinaujinti, paleisti užaugusį ir atsiduoti naujai pradžiai.
Gyvuokit ir nepamirškit būti sau pakankamai geros mamos.

Iliustracija- G.Klimt "Sodo takas" ... See more

Gustavo Klimto paveiksle "Gyvenimas ir mirtis" mirtis - skeletas su kirviu - stovi nuošalėje nuo gyvenimo - krūvelės susipynusių žmonių. Mirties rūbas dailiai pamargintas kryželiais.
Mirtis stovi sau viena, karantino atstumu atsitraukusi nuo neabejotinai gyvo ir gyvybingo, sotaus ir ramaus kolektyvo. Taip saugu ir ramu pasinerti į kolektyvinį būvį. Jis padeda palaikyti nemirtingumo iliuziją. Lengviau ir paprasčiau priklausyti daugumai. Juk taip saugu gynti "kolektyvinį interesą".

Tačiau atsitinka ir taip, kad iškrentame iš tos knibždėlynės. Taip būna, kai mums nutinka kažkas, kas nėra tipiška ir įprasta. Tai gali būti stulbinančios sėkmės įvykis, kuris išskiria iš masės, tačiau mases ir traukia, taigi, vienatvės ir mirties artumo čia mažiau.
Stipriausiai į vienatvę ir mirties artumą bloškia nesėkmė, nelaimė, pralaimėjimas - kažkas, kas kelia baimę ir nejaukumą.

Sunki ir sudėtinga ar chroniška liga, artimojo savižudybė ar psichikos liga, neįgalaus vaiko gimimas, atleidimas iš darbo, skyrybos, kaltinimai, teismas, apkalbos - tai tik kelios situacijos, kurias patirdami žmonės psichologine prasme tarsi iškrenta iš gyvenimo ir atsiduria tarpinėje zonoje tarp gyvenimo ir mirties.

Šioje zonoje atsiduriame tada, kai augame. Knibždynėje ima trūkti erdvės ir vietos. Tada arba pats žmogus žengia žingsnį į šalį, arba neišsitekdamas iškrenta iš darniai susiklosčiusios krūvos, kurioje jauku, patogu ir šilta, bet ankšta.

Mirties artumas suteikia daugiau erdvės augti ir būti atskiru, tikru savimi ir savimi tikru. Lygiai taip pat augimas ir branda stumia ten, kur daugiau erdvės ir vietos - link mirties.
Tokia ta brandos ir individualumo kaina. ... See more

- Mamaaa, užsigavau.
- O tai ko ten ėjai?.. Ir kam reikėjo?.. Matai, kas dabar atsitiko, kiek vargo ir rūpesčio man pridarei. Apalpsiu aš nuo to tavo kraujo... ...
-------------
Būna, kad vaikui tenka guosti ir raminti palūžusią, plaukus besiraunančią mamą.
Būna, kad užuojautos ir palaikymo vaikas sulaukia tik tada, kai situacija yra labai bloga ir tik tada, kai jis itin skaudžiai išgyvena tai, kas įvyko.
Kas nutinka?.. - Žmogus nuo vaikystės mokosi dramos meno, o suaugęs yra jau tiek šioje srityje pažengęs, kad savo polinkio dramatizuoti ir nuolat drąskyti žaizdą nebepastebi, bet priima tai kaip natūralų, jam įprastą jautrumą.

Su amžiumi darosi vis sunkiau, nes gyvenimą ir taip yra ką atlaikyti, o čia dar tragedija kiekviename žingsnyje ir bent kiek paprasčiau į viską pasižiūrėti negalima: reikia kovos ir agonijos, karo ir fronto, karietos, žirgų, suplėšytų marškinių, durklo krūtinėje bei niekada negyjančios žaizdos. Be to, visi pažįstami ir nepažįstami privalo apie tą didžią dramą ne tik sužinoti, bet ir aktyviai joje dalyvauti. Sutirštintos emocijos ir audringa jų išraiška įgauna pagreitį, veiksmas vystosi toliau.

Teatras reikalauja daug energijos, jėgų ir laiko. O iš tikrųjų norisi visai ko kito - susitelkimo į save, išbuvimo, ramaus ir gilaus žvilgsnio iš šalies...
Bet tai kas čia atsižvelgs į tokius nuobodžius, kraujo neužvirinančius poreikius?.. ... See more