Iš nieko nenoriu nieko.
Jei noriu – tik iš savęs.
(Just.Marcinkevičius)Lietuvių poetas išreiškė svarbią laimingos santuokos prielaidą.
Ilgalaikį, artimą, auginantį ir brandinantį ryšį kurti ir išlaikyti yra labai sunku, jei trūksta sąmoningos, kryptingos pastangos atsisakyti lūkesčių ir nežiūrėti į partnerį kaip į objektą, kuris turi atspėti ir patenkinti poreikius, suteikti tai, ko stokojame – saugumą, stabilumą, ramybę, įvertinimą, pripažinimą, impulsą tobulėjimui, džiaugsmą ir laimę. Kartais ribos taip persipina, kad vienas sutuoktinis visiškai atsiduoda kito poreikiams, tikėdamasis, kad kitas jam atsakys tuo pačiu…
Kaip tėvai, taip vaikai?..
Mūsų lūkesčiai sutuoktiniui dažniausiai kyla iš tėvų šeimos santykių. Tėvų santykių modelis gali tapti vaikų šeimos pagrindu, tačiau svarbu ne tik tai, kaip tėvai sutarė tarpusavyje, bet ir kokį santykį su vaiku jie formavo.
Tėčio neišmylėta mergaitė gali trokšti ir ilgėtis vyro dėmesio, nuolat būti jo alkana. Mergaitė, kurios tėvas nepastebėjo ir nepripažino, net suaugusi gali laukti pripažinimo ir įvertinimo iš vyro, to nesulaukdama kovoti ar labai nusivilti, jaustis neverta, įrodinėti savo vertę ar stengtis santykiui vis kažką duoti…
Jei kuris nors iš tėvų dėmesį suteikdavo tik iškilus rimtai bėdai, net suaugęs žmogus, trokšdamas artumo, gali vis patekti į bėdą ar tiesiog tapatintis su savo pažeidžiamumu ir bejėgiškumu, nuolat juos išreikšti bei tikėtis būti apgintas ir apsaugotas. Linkęs į depresiją žmogus gali patraukti su jo depresiją besikaunantį partnerį ir pats nusišalinti nuo kovos: abu jie tampa objektais vienas kitam.
Kritikuoti vaikai gali tapti labai kritiškais sutuoktiniais – viską teisingai darančiais „mokytojais“, auklėjančiais ir lavinančiais nepakankamai išsivysčiusį partnerį. Ir vėl sutuoktiniai tampa vienas kitam objektais.
Jei tėvams nepavyko sukurti emocinio artumo, šiems poreikiams tenkinti jie gali išnaudoti savo vaikus, paversdami juos psicho-emociniais partneriais. Juk vaikai – tai tie, kurie visada prieinami ir priklausomi, nepajėgūs suvokti, kad tai, kas vyksta, yra ne jų problema ir jie neturėtų jos spręsti.
Visada suklūstu, kai suaugęs sako, kad jo geriausias draugas – vaikas… Vaikui natūralu ir būtina turėti bent vieną suaugusį, kuriuo jis galėtų pasitikėti ir išsipasakoti, bet psicho-emocinis palaikymas čia negali būti abipusio eismo gatvė. Suaugę žmonėms, tenkindami savo poreikius, turi rinktis suaugusius žmones.
Nesveika, jei vyras, nesugebėdamas užmegzti artimo santykio su žmona, pasirenka dukrą. (Nors tai savotiškai patogu: juk su dvylikamete dėl visko sutarti paprasčiau nei su suaugusia moterimi.)
Jei moteris nepatenkinta vyru ir, nepajėgdama užmegzti su juo artimo santykio, atsisuka į sūnų, berniukas ir suaugęs gali likti geru mamos berniuku, rodančiu moterims tokį dėmesį, kurio motina nuolat tikėdavosi, bet negaudavo iš vyro. Besistengdamas būti geresniu vyru už tėvą, geras mamos berniukas dažniausiai renkasi iš pažiūros trapią, pažeidžiamą, bet viduje reiklią ir įnoringą, galingą savo bejėgiškumu moterį. Besistengdamas ją patenkinti ir pradžiuginti, jis išsisemia, pavargsta ir nusivilia, nes žmona nėra užkerėta princesė, kurią reikia vaduoti ir gelbėti, o ji už tai amžiams liks dėkinga ir padarys vyrą karaliumi, atiduodama bent pusę karalystės…
Kam tas partneris?
– Stop, palauk, – sako man klientas, su kuriuo ką tik aptarėm, kaip jis galėtų palaikyti save pats, nebandydamas to nuolat išsimušti iš savo partnerės, – tai kam man tada iš viso ta partnerė?.. – užduoda labai gerą klausimą. Abu susimąstom.
Suaugęs žmogus yra pajėgus visus savo poreikius patenkinti pats.
Kai trokštate būti mylimi besąlygiškai, kaip maži vaikai (kartais net brandžiausi žmonės to nori), partneris nereikalingas: juk tikėtina, kad patys geriau, greičiau, tiksliau atpažinsite ir patenkinsime savo poreikį.
Bet jei esate suaugę bent tiek, kad pajėgtumėte leistis į kelionę, partneris labai pravers. Jis gali pasiūlyti tai, kas ir į galvą nebūtų atėję, įnešti netikėtumo ir nuotykio elementų, suardyti planą ar jį pakeisti, apversti viską aukštyn kojomis, nustebinti ir pradžiuginti vien jau buvimo stebuklu: juk tiek visko turėjo nutikti, kad apskritai susiėjote draugėn… Su partneriu naštos lengvesnės, pasidalinti džiaugsmai didesni, o nesibaigiantis dialogas ir būtinybė keistis, naujai prisitaikant, ne tik laiką trumpina, bet ir gyvenimo patirtį didina, lankstumo, atvirumo, išminties mokytis verčia… Partnerystė – tai ir bendras darbas, abipusė talka, kai ir kartu, ir atskirai – visaip – triūsiate ir padarote tai, kas vienam būtų neįmanoma.
Ar esate patyrę, koks saldus bendras poilsis pakankamai darnaus darbo vakarui atėjus?.. Mėgaujuosi ir žaviuosi žiūrėdama į tuos, kurie jau tikrai žino. Aš dar tik nujaučiu, bet ir to įkvėpimui pakanka.
O kam jums reikalingi partneriai?.. Ar jie geri gyvenimo išminties mokytojai, ar tik nudirba darbus, kurie jums nemieli?.. Ar jūs dažnai iš jų norite to, ką galėtumėte duoti sau patys?..
Kuo atviriau žiūrime, tuo aiškiau galime matyti, kiek daug visko tikimės iš sutuoktinio ir santuokos, bet ar tikrai vyras/ žmona privalo besąlygiškai paskatinti, palaikyti, įkvėpti, džiuginti, padėti, suprasti?.. Rūpestis, globa, dėmesys ir patarnavimai gali būti priimami kaip savaime suprantami- „juk jis mano vyras/žmona“. Tačiau ten, kur prasideda savaime suprantami dalykai, baigiasi atvirumas ir dialogas.
Kai nebelieka lūkesčių ir įsivaizdavimų, kaip turi būti, kai pakanka galios atsiverti tam, kas yra ir meilės priimti, lieka tik:
- ačiū, kad iš viso esi šiam pasaulyje;
- stebuklas, kad susitikome;
- nuostabu, kad galime augti ir naujai susiderinti…
Sukūrę šeimą, mes visi linkę tapti truputį vaikais, žvelgiančiais į sutuoktinį kaip į mamą/tėtį. Tenka įsisąmoninti ir sau nuolat priminti suaugusio žmogaus laisvę rinktis bei atsakyti už savo pasirinkimą. Viskas daug lengviau, kai pažįsti save ir savo žaizdas…
Susigrąžindami sau lūkesčius ir kantriai bei nuoširdžiai rūpindamiesi savimi ir savo tikraisiais poreikiais, pamažu galėsime iš tikrųjų suartėti ir pamilti realų žmogų – vyrą ar moterį, kuris būtų ne objektas, o atskiras, įvairiapusiškas, potencialiai begalinis ir tobulas, o realiai ribotas – žmogus…
Kaip ir tu pats.
Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau
Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė
Psichoterapija Vilniuje – www.psichologejurga.lt
Ačiū. Labai svarbu apie tai daugiau kalbėti.