Neištikimybė dažniausiai atsitinka. Žinoma, yra didžiulis skirtumas tarp atsitiktinio, vienkartinio ryšio ir dvigubo gyvenimo, tačiau kad ir kaip klostytųsi įvykiai, retai kada neištikimasis sąmoningai apsisprendžia tapti tuo, kuris išduoda.
Kartais neištikimybė net nelaikoma išdavyste: „…juk aš nieko blogo nedarau. Mano žmonos tai nė kiek neliečia. /…/ Tai visai nesusiję su mano šeima“. Taip ar panašiai bandoma pasiteisinti, atsikratyti kaltės jausmo ir nuneigti žalą. Tačiau žala vis tiek yra, o jos pripažinimas įgalintų jos sumažinimą.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad išduodame ne tik būdami neištikimi: partnerio atstūmimas, nuvertinimas, lyginimas su kitais – taip pat yra išdavystė, kurios pasekmės gali būti ne mažiau pragaištingos. Tačiau šios išdavystės formos yra tarsi labiau priimtinos, apie jas lengviau kalbėti, jas lengviau paaiškinti sau ir kitiems. Galbūt neištikimybės pasmerkimą stiprina archaiška baimė auginti ne savo vaikus? O gal tokiu būdu vengiama priminimo apie skaudų giluminį konfliktą – Edipo situaciją, kurioje atsiduria kiekvienas, suvokęs, kad motina priklauso ne vien jam? Kad ir kaip būtų, neištikimybė kelia didžiulę sumaištį ir grėsmę šeimos saugumui bei stabilumui, pačiai santuokai.
Turtingi neskaičiuoja?
Kodėl žmonės ryžtasi tokiai rizikai? Viena iš priežasčių ta, kad apie rizikos kainą tiesiog negalvojama. Be to, griebiamasi magiško mąstymo ir asmeninio išskirtinumo mito – įsivaizduojama, kad kam jau kam, bet MAN mokėti neteks. Gal ir keista, tačiau seksualinė aistra retai kada būna pagrindinė neištikimybės priežastis. Daug dažniau tai – šilumos ir švelnumo, globos, dėmesingumo, pripažinimo paieškos, troškimas pasijusti ypatingu, svarbiu, išskirtiniu. Arba noras pasiimti iš gyvenimo VISKĄ, patirti kažką daugiau. Sąmoningas apsiribojimas, askezė, gyvenimas tiesoje, ištikimybė ne visada puikuojasi vertybių hierarchijos viršūnėse. Neištikimybė dažnai sutampa su įvairaus pobūdžio krizėmis, susidūrus su netektimi, praradimu. Šiose situacijose keliami klausimai: kas dar manęs laukia?.. ar aš jau viską patyriau?.. ar gali būti kažkas daugiau?..
Į neištikimybę gali vesti ir siekis pademonstruoti savo autonomiškumą ir galią. „Tegu ji negalvoja, kad dabar aš jai priklausau ir darysiu, kaip ji nori“. Paaugliškas noras peržengti ribas, nesilaikyti taisyklių taip pat turi įtakos. Paauglius jau pats draudimas ragina manyti, kad jį pažeisdami jie daro būtent tai, ką nori daryti. Dėl šios priežasties paaugliams visas svarbias taisykles reikėtų pagrįsti ir argumentuoti. Atrodo, kad šis gestas svarbus ir kai kuriems paauglystėje įstrigusiems suaugusiesiems.
Kerštas – tai bandymas atleisti?
Neištikimybės priežastimi gali tapti ir noras atkeršyti, kai santuokoje jautiesi nemylimas, nesvarbus arba išaiškėjo partnerio neištikimybė. Apskritai, kaip pažymi psichoterapeutas Džeimsas Holis, kerštas – tai bandymas atleisti. Keršydamas nukentėjęs žmogus ieško išeities. Kerštautojas gali net neįsisąmoninti, kad taip jis siekia atleisti: jis tikisi, kad atkeršijus sumažės jo skausmas ir jis paleis jį sukrėtusią situaciją, nebeišgyvens jos iš naujo. Tačiau jei iš tikrųjų siekiama atleisti ir paleisti situaciją, galbūt galima tai padaryti ir kitaip? Puoselėjantiems keršto fantazijas ir tvirtinantiems, kad neištikimybės jie neatleis, nenori atleisti ir to iš viso neįmanoma atleisti, verta prisiminti, kad kerštas – tai atsiskaitymas, o jei jau taip, atsiskaitę prarandate teisę į nuoskaudą.
Neištikimybę neišvengiamai lydi kaltės jausmas, kurio siekiama atsikratyti, bandant surasti pateisinimą savo elgesiui. Vienas iš pateisinimų – blogas partnerio elgesys. Jausdamiesi kalti, esame linkę pykti ir kaltinti kitus. Todėl neištikimybės šviesioje partneris visada atrodo blogesnis nei iš tiesų yra. Taip pat nemažai pykčio tenka ir trečiajam asmeniui – į jį dažnai žiūrima kaip į šeimos griovėją. Suprantama, ant trečiojo asmens pykti yra saugiau negu pykti ant savo partnerio.
Prisipažinti ar neprisipažinti?
Psichologo konsultacijose neištikimieji kartais klausia, ar jiems prisipažinti, kad buvo neištikimi. Vienareikšmiško atsakymo aš neturiu, tačiau apsispręsti galėtų padėti šie klausimai:
– Ko jūs siekiate savo prisipažinimu?
– Kokios bus jūsų prisipažinimo pasekmės? Ką jis suteiks jūsų partneriui? Ką duos jums pačiam? Kaip tai paveiks jūsų santykius?
– Ar jūs pats norėtumėte išgirsti tokį prisipažinimą iš savo partnerio?
– Ką keičia jūsų prisipažinimas?
Kartais prisipažįstant apie neištikimybę siekiama išvengti atsakomybės, vengiama apsispręsti ir įsipareigoti. Atsisakydamas spręsti ir rinktis neištikimasis bando užimti kankinio poziciją: „O, kaip man sunku… Jūs abi man brangios ir jums abiem aš jaučiu gilius jausmus.“ Tokiu prisipažinimu atsakomybė už savo elgesį perkeliama ant partnerio pečių, atsisakoma imtis iniciatyvos ir taisyti situaciją, stiprinti santykius poroje arba priimti radikalų sprendimą ir skirtis. Partneris tarsi pakabinamas, jam bandoma primesti būtinybę suprasti ir atjausti, laukti ir besąlygiškai mylėti. Be to, neištikimybės situacija tarsi legalizuojama – „Aš gi prisipažinau… /…/ Dabar laukiu, kad kas nors pasikeistų.“
Išsipasakoti apie savo klystkelius gali skatinti stiprus kaltės jausmas bei atleidimo poreikis. Bandymas išpirkti kaltę, atlyginti už ją yra neabejotinas dvasinės brandos ženklas. Tik ar tam išties reikalingas partnerio palaiminimas? Ir ar jis iš viso įmanomas? Ar partneris bus pajėgus atleisti? O gal atgaila gali prasidėti tiesiog dabar? Ar jai tikrai būtinas prisipažinimas? Tai prasmingi klausimai ieškant išmintingo sprendimo.
Žalos mažinimas
Poros, kurios kreipiasi psichologo konsultacijos paaiškėjus neištikimybei, retai kada ateina vedinos siekio susitaikyti, atnaujinti ryšį, ieškoti klaidų, spręsti problemas ir gyventi toliau. Kartais toks tikslas įvardijamas, tačiau labai dažnai slapta kiekvienas iš sutuoktinių ieško sąjungininko, siekia įtvirtinti savo, kaip teisuolio ar nukentėjusiojo (aukos), statusą. Toks vaidmenų pasiskirstymas atrodo logiškas ir aiškus, tačiau jis nepadeda atgaivinti ir sustiprinti santykių.
Jei neištikimybė jau išaiškėjo, kaltininkas turėtų prisiimti atsakomybę, atsiprašyti ir įsipareigoti bendrai kovai dėl poros santykių atgaivinimo ir stiprinimo. Apgautajam lieka atleisti, pasirūpinti sužeista saviverte, susidoroti su neištikimybės faktą lydinčiais jausmais bei mintimis ir drauge kovoti už poros santykių sustiprinimą. Taip pat labai svarbu pažaboti savo mazochistinius polinkius ir besaikį smalsumą, netardyti neištikimojo. „Kur? Kada? Kaip dažnai? Kokiomis pozom? Ar jis geresnis meilužis? Kuo jis geresnis?“ – šie klausimai gali įkyriai skambėti jūsų galvoje (ir tai pakankamas simptomas ieškoti psichologinės pagalbos), tačiau partnerio bandymai į juos atsakyti tikrai nenuramins. Paprastai jie tik sukelia dar daugiau sumaišties, skausmo, bejėgiškumo ir pykčio, abejonių savimi. Neištikimybė ypač skaudina, kai nuolat lyginame save ir savo „konkurentą“ – lyg čia būtų įvykusios kažkokios varžybos, kurias visais parametrais laimėjo tas kitas, kita…
Holis praplečia neištikimybės sampratą ir siūlo ją vertinti kaip netektį, kai netenkame pasitikėjimo. Išdavystė ir netektis – tai tos gyvenimo patirtys, kurios mums parodo, kad toli gražu ne viskas yra mūsų rankose, ne visada galime išvengti skausmo. Netekties akivaizdoje tenka pripažinti santykių, pačios būties trapumą ir būtinybę juos nuolat saugoti ir kurti.
Užuot sukus begalinį savigraužos, savigailos ir kaltinimų ratą, prasmingiau būtų atsidėti santykių „remontui“ ir kalbėtis, kalbėtis, kalbėtis. Apie tikslus ir troškimus, vertybes ir jų hierarchiją. Kas gyvenime yra svarbiausia? Kokie šuolio į šalį motyvai ir priežastys? Kas su trečiuoju asmeniu buvo kitaip nei yra tarp mūsų?Ką gavai iš to santykio? Kodėl mes vienas kitą pamilome? Kaip mes vienas nuo kito nutolome? Kas mus dar jungia? Kaip galėtume vėl suartėti? Kas bus toliau? O kas bus, jei tave (mane) patrauks kitas žmogus? Kas bus, jei neištikimybė pasikartos? Drąsūs klausimai reikalauja drąsių atsakymų, o atviras dalijimasis suartina, padeda atkurti pasitikėjimą.
Galiausiai būtina pripažinti, kad ištikimybė nėra natūralus vidinis poreikis, bet mūsų kasdienis apsisprendimas kurti santykius su vienu žmogumi. Žinoma, mes patiriame įvairių impulsų – mus sužavi ar patraukia kiti žmonės. Šie impulsai mums suteikia daugiau energijos, ragina pasitempti. Tačiau ar tikrai visiems impulsams verta paklusti? O kartą jiems atsidavus, kartoti tai toliau?.. Iš kitos pusės – ar tai, kad žmogus pasidavė impulsui, buvo (yra) silpnas turėtų būtų baudžiama atmetimu (skyrybomis)?..
Retoriniai klausimai. Atsidūstu, nes žinau, kad neištikimybė visada pareikalauja daugiau, nei šiuo metu yra įmanoma… Augant kartais skauda. Kantrybės ir tvirtybės visiems augantiems.
Jūsų psichologas Vilniuje – Jurga Dapkevičienė
www.psichologejurga.lt
G a l i b ū t i į d o m u : |
||
|---|---|---|
| Reikalingas psichologas, kaip pasirinkti? | Ką slepia seksualinis potraukis? | Tamsioji asmenybės pusė |
Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau
Straipsnis patiko, taciau jame neradau atsakymo i savo situacija. Vyras pastoviai neistikimas. Tai jau tesiasi 30 metu. Tasko seimos pinigus draugems ir savo poreikiams. Seima jam neegzistuoja. Pasiteisinimas; darau, kaip tu.. Man prikaisioja visus sutiktus vyrus, nors gyvenime teturejau tik ji, kuria ivairias mano neistikimybes teorijas. Kas tai;liga ar kazkoks psichikos sutrikimas..
Laima, labai liūdnai skamba jūsų komentaras. Net neįsivaizduoju, kodėl jūs leidžiate savo vyrui save žeminti?.. O kokio atsakymo tikitės iš manęs? Ir ką jis keistų?.. Net jei vyro elgesys yra sutrikimas ar liga… Ar tai, kad kitas žmogus jus žemina dėl savo sutrikimų, įpareigoja jus tuos pažeminimus kęsti? Ar liga suteikia teisę nesiskaityti su jumis?.. Ar tikrai esate bejėgė ir negalite savimi pasirūpinti, už save pakovoti?..
Toks mano komentaras – vien tik klausimai. Tačiau gal į juos atsakius, išryškės išeitis. Sėkmės jums.
Straipsnyje kalbama ką daryti ir kaip sulipdyti šeimą. Tačiau gal tas „neištikimasis” norėtų keisti savo gyvenimo partnerį, nes pamilo, įsimylėjo.
Visi straispniai tik apie tai – kad reikia atleisti ir gyventi toliau.
Tačiau užgimti jausmai kitam žmogui niekur nedingo. Dvigubas gyvenimas atskleidė nepatirtų jausmų ir naujų norų, naujų siekių, gal net atsinaujino senos svajonės ,kurios buvo senai pamirštos. Gal dabartinis partneris buvo pasirinktas per anksti, gal paskubomis, gal nepatyrus kažkokių tai jausmų ar „išsilakstymo”. Galų gale, gal po ilgos kelionės žmogus iš tikrųjų rado savo gyvenimo žmogų. Ir dabar kaip jus minėjote sako:„O, kaip man sunku… Man jūs abi brangios ir jums abiem aš jaučiu gilius jausmus.“
Žmogus, kuris tiek metų buvo šalia visada liks brangus: už lojalumą, už gerumą, už pagarbą, už namų ždinį, už praleistus metus, išgyventus sunkius momentus.
Bet ar dėl tos savigraužos ir kaltės jausmo žmogus turi atsisakyti sutikto žmogaus, kuri nuoširdžiai galimai pamilo?
Sutinku, Mantai, gyvenimas santuokoje yra pilnas išbandymų ir laikytis priesaikos ne visada lengva. Ir gali būti, kad kyla impulsas viską mesti, eiti ieškoti, kur geriau. Kartais gali net atrodyti, kad tą „geriau” radai. Galima netgi įsivaizduoti, kad iškilus neištikimybei, tiesiog toliau draugausime šeimomis…
Aistros, jausmai, emocijos iškyla ir nuslūgsta. Žmogui duotas protas, laisva valia ir galingas kūrybiškumo užtaisas, kuris yra puikus pagalbininkas transformuojant savo jausmus, pajungiant juos didesniam gėriui. Atsisakyti santykių TIK dėl kaltės jausmo ir savigraužos – žiauriai sunku. Bet aukoti vienus santykius, kad galėtum gilinti, praturtinti ir naujai atrasti jau esamą ryšį – kartais būtina. Tai tiek tų abstrakčių pamąstymų.
Bendrai, jei būnant santuokoje įsimylime, derėtų savęs klausti, kuo patraukė tas trečias žmogus? Kokios jo savybės žavi? – o kiek aš pats jų turiu ar galiu turėti?.. Ko man trūksta santuokoje? Ko negaunu iš savo partnerio? – o gal galėčiau gauti? – kaip?.. – ką pats galėčiau čia pakeisti?..
Sėkmės jums renkantis ir ieškant savo kelio.
Ponia Jurga nieko nepataria tik kelia klausimus.
Atsakyti į komentarus, užduodant klausimą,- menas.
Kodėl, už ką reikia ir ar moralu atleisti jei išdavė (paniekino, pažemino, sulaužė Dievui duotą priesaiką), jei pvz., gal net neatsiprašo?
Šis ir daug kitokių klausimų teliks jais nes ponia nežino atsakymų, manau.
Klaustux, žarstyti kitiems žmonėms patarimus, kaip jiems gyventi, būtų lengva, bet neprofesionalu, nekorektiška ir neatsakinga.
Ieškoti atleidimo, neprisirišti prie nuoskaudų, įsižeidimo ir pykčio reikia ne dėl kito žmogaus, o dėl savęs paties. Tik tada pats pasveiksi, išsivaduosi iš aukos vaidmens; galėsi džiaugtis gyvenimu ir kurti.
Mano vyras buvo neištykimas man antrą kartą su tą pačią moterim,tiksliau ,kai prieš du metus viskas išaiskėjo jis ant kelių atiprašinėjo ir maldavo atleidimo ir pasakė,kad nutraukė visus santykius suvkitą moterim.O po dveju metų aš į paštą gavau nuo jo mrilužės nhotraukos,kur jie kartu ir istoriją susirašynėjimo…..Jis vėl prašo atleisti,užširašė pas psihiatrus ir pasakė,kad jis ligonis užvaldytas pykčio.Jis buvo neištykimas,nes negali man atleisti mano flirtavimo su vytų,kuris įvyko proeš 10metų.Jam paranoja,kad aš tai visur darau ir su visais kai jos nemato….Bijau patikėti,nes 3metai bendrai dvigubo gyvenimo,čia ne vienkartinis nuotykis.Nežinau ,kaip pakeisti mastymą ir nekaltinti jį.Jis man šlyktus..,kaip galima atleisti.Praėjo tik 5dienos ,kai aš gavau laišką nuo jo meilužės…Patarkit man ,prašau,kaip padaryti teisinga sprendima.Pas mus yra sunūs 12metų.
Julija, galiu tik įsivaizduoti, kiek daug tokioje situacijoje sunkių, slegiančių jausmų: pyktis, apmaudas ir nusivylimas, pasibjaurėjimas ir baimė suklysti, priimti klaidingą sprendimą. Čia ir kiti jausmai labai trukdo įsiklausyti į savo sielos gelmes ir atrasti, kas būtų geriausia jums, jūsų sūnui. Geriau situacija matosi tada, kai nuo jos atsitraukiame: nueiname į psichologo konsultaciją ar pasišnekame su draugu. Taip pat galite pasvarstyti, ką patartumėte draugei, jei jai taip būtų?.. O dukrai?.. Koks bus jūsų gyvenimas, jei nuspręsite skirtis?.. O koks jei bandysite išsaugoti šeimą ir kreipsitės porų terapijos?.. Kas bus, jei visai nieko nespręsite?.. Sėkmės jums ieškant savojo kelio.
Jurga,ačiū už pagalbą.Mes nusprendėm kreiptys pas psihoterapeutus ir pabandyti eiti šitų kelių….,tikiuosiu ten rasime atsakymus.
Laba diena,
Santuokoje gyvename 21 metus.
Musu santykiai su zmona niekada nebuvo idealus.As jau kokius paskutinius 2 metus reguliariai lankausi pas moteris teikiancis imtymias paslaugas.O ir pries kokius 10 metu pradejau eiti i kaire,bet taip gaudavosi,kad visada uz pinigus.Nebuvo jokiu meiluziu.
Lygiai pries menesi ,vidinio balso vedamas nusprendziau paziureti,ka zmona veikia isejusi su drauge i restorana….
Taigi priciupau ja besiglamonejancia su kitu vyru,jaunesniu uz mane…
Tada pasirodziau ir as ju akivaizdoje.
Zmona buvo labai apsvaigus nuo alkoholio…
Parveziau namo ,nerekiau,leidau eiti miegoti.
Tada masciau,kad tai yra atpildas uz mano paties neistikimybe(ka issiusi,ta gausi?)
Na ir likau kelias dienas,toks ,,uzmarinuotas,,
Bet po keliu dienu nusprendziau jai prisipazinti apie savo neistikimybiu maratona…
Tuo tarpu ji prisipazino,kad 16 metu atgal(buvome 4 metai,kaip vede) ji,taip pat man buvo neistikima ,susitikinejo su daug vyresniu uz mane.Tai truko apie 4 menesius,per ta laika buvo suarteja abu imtymiai 1 karta..
Ir truputi veliau susitikinejo su kitu,su kuriuo pasak jos, sekso nebuvo ir pati nusprende neberizikuoti savo seima ir nutraukti santykius.
Suprantu,kad ji buvo jauna 23 metu,kad itaka turejo jos zemas savivertes jausmas ,demesio ieskojimas,neissilakstymas ir tt…
Bet man labai sunku susitaikyti su tuo ,kad ji mane isdave ,butent samoningiai-susitikinejimai,buciniai,glamones,seksas….
Gal,jei as buciau turejas meiluze,tada man butu lengviau…
Nesuprantu,jug tada as jai buvau bent jau fiziskai istikimas…
Esu gilioje depresijoje.
Turime 2 vaikus 12 ir 21 metu.
Aciu jums uz jusu izvalguma!
Sveiki, nuoširdžiai nesinori į jus kreiptis taip, kaip jūs pats save pavadinote. Verta paieškoti sau kito vardo.
Ribos, jų pripažinimas ir laikymasis yra labai svarbūs dalykai. Upė teka, nes ją riboja krantai. Pelkė formuojasi, kai aiškių ribų nėra. Taip ir gyvenime. Jūsų depresiją laikyčiau gyvos sielos pasireiškimu ir ženklu, kad gyvenimas iš jūsų reikalauja esminių pokyčių. O pirmiausia – ribų pripažinimo ir jų laikymosi. Nemanau, kad buvote laimingas pirkdamas moteris, išduodamas žmoną. Taip pat kenčiate dėl sužeistos savivertės, sužinojęs apie jos neištikimybę.
Turbūt depresija yra ženklas, kad kažko jūsų gyvenimui esmingai trūksta. Galbūt tai ribos, vertybinis pradas, dvasinis lygmuo?.. – negi žmogus tik mėsos gabalas?..
Yra apie ką susimąstyti ir keisti savo gyvenimą, nes jau iš savo savijautos galite matyti, kad toks gyvenimo būdas jums visiškai netinka.
Aciu jums Jurga uz jusu zinute.
Linkejimai.
Sveiki Jurga! Pas mane panasi situacija kaip ir pas kolega pries tai rasiusi. As turiu nuostabia zmona, bet pirma karta buvau jai neistikimas per savo bernvakari (jei tai galima sakyti neistikimas nesantakuoje) bet as buvau , pripazystu tai. Poto seke dar seksas su moterim kuri tikrai lovoje buvo nepakartojama. Poto buvo pauze, nestumas vaikas…. poto as pagalvojau kad nenoriu jokiu meiluziu jausmu (nes esu mates skaudzius padarinius) nusprendziau variantas uz pinigus, vienas antras trecias kartas… jokio isipareigojimo nieko. Visa laika kol mes pazystami durnai susirasinejau su savo buvusia meiluze (8 metus susirasinejimo, be susitikimu) … zmona mane pries 2 m prigavo kad pirkau moterys, kad susirasinejau su buvusia … nors sakiau jai kad nebuvome susitike. Ir neseniai ji mane vel prigavo; vel su laiskais… ir zioplinejimais ieskojimais moteru… nors as net nebuvau su jom susistikes. Kas tai, kas man yra? Tai patologija? As labai gailiuosi del visko , noriu susitaikyti bet bijau ar tik nebus jau per velu…dbr as lyg tik po antro karto supratau kas ivyko, nebeturiu jokio noro nej rasinetis, nej ieskotis kazko… padekit man. Gal vel tai pasikartos???
Ačiū už drąsų pasidalinimą. Turbūt nėra lengva pripažinti, kad esate pridaręs tokių dalykų, kurių motyvacijos pats negalite suprasti: kodėl ir kam aš taip?.. ką man tai davė ir duoda?.. kas dar ateityje iš to išeis?.. Kažkur viduje turbūt kirba šie klausimai. Tada darosi labai baisu ir liūdna, bet nuo jausmų atsiribojate ir autopilotu judate toliau. Situacija greičiausiai pasikartos, jei neatrasite, kokios vidinės, nesąmoningos priežastys verčiau jus taip elgtis – skaudinti kitus ir save; kokius poreikius patenkinate viliodamas moteris, jas pakabindamas ir sugundydamas? Kaip kitaip tuos poreikius galėtumėte patenkinti? Koks būdas būtų mažiau destruktyvus?..
Tai klausimai į kuriuos nei aš, nei jūs pats neatsakysite greitai ir lengvai. Reikia išsamios analizės. Ieškokite gero psichoterapeuto, kuriuo pasitikėtumėte ir liautumėtės žaloti savo ir kitų gyvenimus.Tokiu elgesiu deginate savo gyvenimo žvakę iš visų pusių ir be jokios atodairos.
Tragiška, ne tai kad liūdna.
aciu jums Jurga uz labai atvira ir tiesia nuomone, isvadas as jau padariau ir dirbsiu su savim visa gyvenima. su savo vidiniu vaiku..
kas delto ar nera lengva prisipazinti kad pridariau tokiu dalyku? zinokit jau ne. jau lengva, nebejauciu jokio gedos jausmo…pavargau pats nuo saves, nuo savo zygdarbiu
Sveika Jurga,
Esu keistoje situacijoje.Sužinojau,kad vyras 5metus turi meilužę.Su ja matosi retai,nes mes užsienyje,ji lietuvoje.Supykusi,pasakiau,kad skiriamės,nes panašu,kad jis įsimylėjęs iki ausų( romantinė meilė) ir aš tikrai jo neištrauksiu iš tų jausmų.Dabar jis gyvena,ta mintimi,kad vieną dieną mes išsiskirsime.Kada,ta diana bus- nežinau.Sako,kad kol neatsistosime ant kojų(esame kitoje šalyje ir pradedam viską nuo pradžių).Ta situacija labai vargina,aš jau pati noriu viską baigti.
Net nežinau kaip elgtis.
Ar dar laukti tų,geresnių laikų ar viską pagreitinti pačiai?
Daiva, atlaikyti dvasinę išdavystę, kai esi toli nuo namų ir artimųjų taip trūksta, yra labai sunku. Susidaro įspūdis, kad lyg atsakomybė už situaciją yra perduota jums. Kaip taip nutiko?.. – Vyras lyg supažindina jus su savo polėkiais ir…- ir tada jau jūs spręskit?.. Kaip čia buvo? Kodėl taip? Kas nutiko, kad santykiai lyg į vienus vartus? Sunku ką nors aiškiai suprasti iš laiško. Nuoširdžiai nežinau, koks elgesys geriausiai atitiktų jūsų pačios interesus.
Manau, kad būtų naudinga ši klausimą analizuoti su psichologu. Sėkmės jums.
Sveiki Jurga,
Prasau jusu patarimo. Mano vaikinas po dvieju metu draugystes, isdave mane su savo buvusia mergina, su kuria draugavo pries mane. Suzinojau viska is jo telefono. Nieko jam nesakiau. Isgyvenu milziniska vidine kova. Net ir isdavinejimo dienomis, prisiekinejo kad mane myli ir pasiilgo, o buvo su kita moterimi lovoje. As jy taip pat myliu. Bet faktas, kad jis buvo neistikimas su savo buvusia mergina, manau yra rimtesnis, negu kad butu neistikimas su atsitiktine mergina. Ar galite patarti is savo puses, ar isdavyste su buvusia mergina yra paskatinta gilesniu pojuciu, negu vien tik fizinio suartejimo noras.
Sveiki, ačiū už pasitikėjimą. Spėju, kad sužinojus apie išdavystę, užplūdo stiprūs jausmai: skausmas, pyktis ir pasipiktinimas, nepasitikėjimas ir baimė – baimė, kad ryšys nutruks, baimė būti paliktai, baimė prarasti savigarbą(?) Turbūt baimė ir trukdo atvirai kalbėtis su draugu, aiškintis kas vyksta. Turbūt baimė ir stumia jus į savotiška trikampio situaciją – juk, atrodo, saugiau ir paprasčiau analizuoti draugo ir jo ex santykius, o ne griebti jautį už ragų ir aiškinti judviejų situaciją. Nemanau, kad trikampio narpliojimas galėtų padėti, atsigręžkite į jūsų ryšį ir jo perspektyvas.
Kaip matote, mano komentaras pagrįstas prielaidomis, ar jos bent kiek teisingos ir atitinka jūsų gyvenimo realybę – vertinti jums. Individuali konsultacija galbūt padėtų išsigryninti, kokie jūsų žingsniai būtų jums naudingiausi. Linkiu sėkmės.
Perskaičiau jūsų straipsnį ir komentarus.
Aišku, esu po neištikimybės .. išduoda. Ieškau atsakymo ir..
Mes turime vaiką. Mažą.
Ir kartu esame 3 metai. Ir jis visą tą laiką buvo neištikimas … Pažintys .. pačios įvairiausios. Internete persikeliančios į realybę…
Dėl šitų santykių aš be galo daug stengiausi .. kasdien. Bet ..
Viskuo jis kaltina tik save. Kad pats kvailas ir nesąmones darė. Prisikeineja, kad tai nesikartos. Bet .. jis toks yra. Jo toks gyvenimo būdas.
O aš .. aš bandau tiesiog išgyventi. Nes vienintelis mano noras -numirti .. nors vaikas dar mažutis. Ir mano dar 2didesni vaikai .. bet man taip skauda ..taip skauda … Netelpa galvoje, kodėl taip nutiko… Tiesiog noriu , kad nustotų skaudėti. Ir tiesiog noriu numirti.. nes tai be galo baisu.
Ir.. negaliu suprasti kodėl pasaulis toks žiaurus. Kodėl tokios pigios moterys? Kodėl vyrai nevaldantys savęs …
Monika, neištikimybė – tai rimta žaizda ir didelė problema. Vargu ar ji išsispręs tik dėl to, kad vyras nusprendė taip nesielgti. Turbūt jo bėdos ir problemos gilesnės. Tuo pačiu ir santuoka atsidūrė rimtoje krizėje. Ieškokite pagalbos – kreipkitės į porų konsultantą ar individualiai, o gal ir taip, ir anaip. Žinau, kad sunku ir, atrodo, neįmanoma, kai daugiavaikė šeima ir trečia mažulytis, bet ligos, bėdos, problemos mūsų neklausia, ar mes šiuo metu joms turime laiko. Kartais jos tiesiog užgriūna ir tada jau niekur nedingsi – nori ar nenori, gali ar negali – tenka ieškoti sprendimo. Stiprybės jums ir sėkmės.
Sveiki, iš anksto dėkoju už atsakymą. Mano situacija panaši kaip kelių anksčiau rašiusių vyrų. Santuokoje gyvename 6 metus. Kai susipažinome, žmona man buvo pirmoji, su kuria turėjau lytinių santykių. Dar prieš susituokiant buvau jai neištikimas tiek emociškai (pornografija), tiek fizišai (greitos pažintys, eskortas). Atsimenu šią ribą peržengiau galvodamas „nejaugi ji ir bus vienintelė moteris, su kurią būsiu mylėjęsis”. Jokių ilgalaikių romanų ar gilesnių santykių neturėjau, tenkinau savo savanaudišką seksualinį smalsumą ir geismą. Bet šią ribą peržengus viskas kartas nuo karto pasikartodavo, būdavo vis lengviau pasiduoti savo malonumo tenkinimui. Kaskart mažėjo savivertė, pagarba sau ir žmonai… Po kiekvieno neištykimybės atvejo jaučiausi morališkai menkas, kaltinau save. Ilgainiui santykiai natūraliai atšalo, visai nustojome mylėtis, džiaugtis vienas kitu, esame nelaimingi. Nuolat jaučiu kaltę, graužiu save, išsisukinėju bėgu pats nuo savęs. Nežinau kaip atrasti jėgų viską pakeisti, pradėti kurti santykius. Prisipažinti nenoriu, nes žinau kad sukelčiau daug skausmo. Ar įmanoma viską pakeisti, atsikratyti savigraužos, atstatyti pagarbą sau ir žmonai, atleisti pačiam sau, „įsipareigoti” ir pamilti iš naujo?
Ačiū už pasitikėjimą ir drąsų atvirumą. Skausminga skaityti jūsų išpažintį. Joje daug kančios ir nevilties. Komentare išdėliojate ir galimą atsinaujinimo planą. Visiškai sutinku, kad jo pradžia turėtų būti santykio su savimi pokyčiai. Svarbu būtų ir išsiaiškinti, kas atsitiko, kad taip nesirūpinote savimi, žiūrėjote į save kaip į daiktą – elgėtės nesaugiai, nejautriai, neatsakingai, nepaisėte nei fizinių, nei psichologinių savo poreikių. Besikeičiant santykiui su savimi, galima tikėtis ir santykių su žmona atsinaujinimo, taip pat ieškoti būdų tam atsinaujinimui įvykti.
Ieškokite vilties ir tikėjimo – juk ne veltui pasakojama apie feniksą – paukštį, kuris prisikėlė sudegęs ir visiškai žuvęs, ne veltui ir kiti liudijimai apie pasiektą dugną, žlugimą, mirtį ir atsinaujinimą, kai jau atrodė, kad nieko nebebus.
Rekomenduočiau pokalbį su dvasininku, psichologu ar šiaip jums svarbiu žmogumi (geriau ne sutuoktiniu), kuriam galėtumėte atsiverti. Sėkmės jums, ieškokite atsinaujinimo ir būkite laimingas.
Nesutinku su tuo, kad jūs – savanaudis. Būtų perdaug paprasta.
Sveiki, ačiū Jums iš anksto.
Pries menesi suzinojau, kad vyras buvo neistikimas pries metus su puse su musu seimos drauge. Viskas ivyko, kai buvau isvykusi trims savaitems. Kai suzinojau man buvo soka, nes musu santykiai visada buvo nuostabus, silti, artimi, draugiski, niekada net nebuciau pagalvojus. Bet yra vienas bet, visada maciau per 4 bendravimo metus su drauge ir jos seima, kad ji jaucia mano vyrui simpatoja ir net norejau jai kazkada tai pasakyti, bet kazkodel neisdrysau… taigi, kai as buvau isvaziavus ji pasinaudojo ta proga ir alkoholiu.. nors suprantu, kad jo niekas neverte, bet tikrai zinau, kad tai ivyko jos iniciatyva. zinau, kad mano vyrui ji tikrai nepatraukti kaip moteris ir pirma mintis buvo ji pasieke savo.As visada zinojau jos poziuri i neistikimybe, jos pacios neistikimybe savo vyrui, nes ju santuoka tikrai nelaiminga.
Tai ivyko du kartus.. Jis labai gailisi, sako kad ji mokejo prie jo prieiti, kad jei butu norejes butu susirades grazia moteri, kad jos nenorejo, bet buvo be galo girtas. Antra karta jie kalbejosi kaip toliau elgtis, tada jis buvo irgi be galo girtas ir ji vel pradejo prie jo lysti.
Buvau trumpam susitikus ir su ja, ji visa kalte vercia jam, bet as savo vyra geriau pazystu ir tuo labiau gerai pazystu ir ja.
Jis tikrai labai geras man, be galo myli bet as negaliu susitaikyti su tuo. Tiesa, gal buvo ir klaida, bet as jo viska isklausinejau. Bandau jam atleisti, labai myliu ir abu jau pavargom nuo pokalbiu, jis jau pradejo del to ir pykti. As ji suprantu, bet net neturiu su kuo pasikalbeti, nes ir drauge praradau.
Mes kartu 15 metu.
Patarkit prasau kaip atleisti, nuo ko pradeti. Kaip jam man padeti.
Ačiū.
Labai skausminga patirti dvigubą išdavystę, sunku užsigydyti žaizdas, atstatyti pasitikėjimą.
Betgi kodėl jums reikia atleisti vyrui? Kokia būtų atleidimo prasmė?.. Gal geriau tapti keršto deive ir visą gyvenimą persekioti nusidėjusius?.. O gal kaip kokiai Temidei aklai skelbti nuosprendį?.. O gal dėl visa ko pasilaikyti akmenį kišenėje ir niekada niekada neatleisti?.. Gal susitapatinti su aukos pozicija ir nuolat prie jos grįžti?.. Ką jums tai reikštų?..
Daug kas priklauso nuo to, kokia moteris jūs esate, ką savo gyvenimu norite liudyti ir išreikšti?.. – tai svarbūs jūsų pasirinkimai, kurie galbūt padės judėti toliau. Ieškokite prasmės tame, kas vyksta: kodėl jums taip nutiko?.. ką tai reiškia? kam jums kaip asmenybei reikalinga ši patirtis?..
Ko jums trūksta, kad galėtumėte atleisti, paleisti ir augti toliau? Kokios būtent pagalbos jūs norite? Kaip – konkrečiai – čia turėtų sudalyvauti vyras ir jūs abu – kaip pora.
Ko mums trūko kaip porai, kad galėjo iškilti toks ryšys iš šalies?.. – dar vienas klausimų blokas.
Sėkmės jums, ieškant savųjų atsakymų.
Ačiū už atsakyma. Aš nežinau kodel tai įvyko, kodel man/mums taip nutiko.Nebuvo nei menkiausios priežasties, nei minties, nei jausmo, kad taip galetu ivykti.Gal tik man taip atrodo, nors vyras tvirtina ta pati, bet gal jis pats to nesupranta. As tikrai nenoriu nešiotis akmens kišeneje visa gyvenima.. As noriu atleisti.. bet mintys nuolat sukasi apie ta pati. Fantazija daro savo darba…kai tik isivaizuoji juos man taip skauda…
nezinau ko man reiketu, kad atleisciau, nezinau ko reikia is jo puses, tiesiog nieko nežinau ir viso to prasmes taip pat..
Goda, nėra paprasta atrasti prasmę tam, kas mus sužeidė. Ką reiškia iškylanti ir pasikarojanti jūsų fantazija?.. Ką ji kalba apie jus?.. Praėjo tik mėnuo, jausmai dar labai karšti – taip sunku su jais būti. Psichologo konsultacija tikrai nepakenktų. Sėkmės.
Sveiki, norėčiau jūsų patarimo,ar kažkokio komentaro, nes mano vidinis pasaulis (kas iš jo likę) griūva.
Susidūriau su draugo neištikimybe…ne fizine,o emocine, ir niekada net nebūčiau pagalvojusi, kad tai taip gniuždo. Su juo draugaujame nuo 16metų, šiai dienai,kartu jau esame 14metų. Mus sieja labai stiprus ryšys, jis man atstoja viską, net draugių daug neturiu,nes visada viską veikiame kartu su juo, puikiai suprantame viens kitą iš pusę žodžio. Žinoma pasipykstam,bet tai dažniausiai buitiniai menkniekiai. Jis man visad rodo dėmesį, yra labai originalus vaikinas/vyras, visiška priešingybė kitiems, romantiškas,smulkmeniškas,atidus ir panašiai,galėčiau vardinti ir vardinti jo privalumus. Žinau kokia jam svarbi esu, aš jo pirma pana/moteris, juolab per šitiek draugystės metų išmokome viens kitą pajausti. Aišku yra ir trūkumų, kurie atsiskleis vėliau.
Viskas prasidėjo prieš 2metus,kai jis išvyko į užsienį,keletui dienų darbo reikalais. Grįžo,santykiai normalūs. Maniškis yra labai sociali ir komunikabili asmenybė,turi tvirtą nuomonę apie visą pasaulį, su juo be galo įdomu bendrauti ir visi nori su juo bendrauti. Pasakoja man apie kelionę,apie veiklas,apie žmones, su kuriais susipažino. Po kelionės užmezgė pažintis. Su vienu vyruku bendraujam po šiai dienai. Taigi laikas bėga.Praeina menuo, praeina du,santykiai pradeda keistis. Jis ima dažniau pykti, dažniau pradedam pyktis, pradeda nesiskaityti su manim. Kai susipykstam, trenkia durimis ir išeina į kitą kambarį,kažkur kitur,kad tik nebūtų šalia…pasidaro apatiškas, prdedant glamones, kai jau rekalai pasisuka sekso link, keletą kartų esam susipykę,ir viskas! Ta prasme išsiskirstėm,ir nieko neįvyko. Man ima darytis keista,kamantinėju, ar aš jau čia kažką prisidirbau. Nevyksta jokie dialogai,viškas nurašoma man,kad aš išsigalvoju,kad nusišneku,kad man stogas važiuoja. Jo bendravimas vyksta dažnai ir daug,su naujuoju draugu. Nenoriu plėstis,bet noriu nupasakoti, kad taptų kuo aiškiau,kaip pasikeitė santykis,tarp dviejų viens kitą dievinusių žmonių.
Vieną dieną, jis man duoda savo tel,sako pafilmuok mane,noresiu draugams nusiust (mes užsiimam aktyvia sportine veikla). Jis nuvažiuoja, aš filmuoju ir jis gauna į Viber sms,nuo merginos, su kuria taip pat susipažino toje kelionėje,ji užsienietė,kaip ir tas draugas. Žinutė buvo pikantiška…kadangi jau turėjau tel savo rankose tai paskaičiau keletą ankstesnių žinučių…mane lyg elektra nutrenkė,lyg kojas ir rankas nukirto,lyg būčiau numirusi toje vietoje,kur stovėjau…matau tolumoj,jis ateina…visa drebu,man bloga,name krećia šaltis(lauke +30),nežianau kaip elgtis,kas čia ką tik nutiko…mano visas pasaulis apsivertė aukštyn kojom kokį 100 kartų. Man buvo tikrai labai blogai.sukaupiau visas jėgas,susiėmiau,nieko jam nesakiau. Tą dien,pradejau stebėti jo elgesį,nes jau žinojau,kame šaknys. Naktį,palaukiau kol jis užmigs,pasiėmiau jo tel, užlipau į kitą kambarį antrame aukšte,užsidariau duris ir pradėjau skaityti…panorau susipažinti su situacija,kuri man pradėjo traukti žemę iš po kojų…
Perskaičiau beveik trijų mėnesių susirašinėjimą…per dieną po galybę sms, viską perskaičiau nuo pradžių,kad pamatyčiau kaip viskas prasidėjo…be galo nesididžiuoju savo šitu poelgiu,niekada nesu tikrinusi jo telefono,niekada nesu jo įtarinėjusi kažkuo…bet na šis įvykis nukrito tiesiai į mano rankas. Žinutės buvo nuo lengvo flirto iki to kad jis jai siuntė siuntinį,su ranka rašytu meilės laišku,ir jau iki palnų,kaip jis paslapčia atvyks pas ją,ne del sekso,bet tiesiog kad niri ja pamatyti dar kartą,nes ji yra nerealus žmogus,kuri pakeitė jo gyvenimą,kad jis negali nei dienos ve jis sms,ir pastoviai apie ją galvoja…
Skaičiau visą naktį,nes ten ištisa knyga,pro ašaras kartais nemačiau nieko. Mano visas gyvenimas sugriuvo,radau savo 16metį vaikiną tuose sms. Tokį koks jis buvo man. Bet iniciatyva buvo iš jo. Jis ją suviliojo,savo protu,išsilavinimu,idomiais pokalbiais,kuriuos jis visada kreipė flirto linkme…saldaus ir vis labiau įtraukiančio. Nežinojau kaip elgtis,ka daryt,jau prašvito,jis tuoj pabus,aš visa apsibliovus, ką reiks pasakyt…suairinkau daiktus, išvažiavau pas mamą. Tai dienai pabėgau nuo didelio konflikto,bet viskas liko manyje,visa ta atominė bomba, degiau viduje,miriau ir vėl kilau,kovojau su savimi,su ja,su šita situacija,kūriau scenarijus,versijas…labiau nekenčiau negu mylėjau.Vienintelis klausimas buvo KODĖL???
Kai pasakiau, kad viską žinau,bendė neigti,gintis…tada iš savo tel parodžiau jo tų sms foto…tada apsiramino, pradėjo pasakoti,kad aš jo gyvenimo meilė,kad čia nieko rimto,tik flirtas,smalsumo patenkinimasir pan. Bet tie jo sms jai,mane sukrėtė iki širdies gelmių,man rūpimi klausimai taip ir nebuvo atsakyti. Po ilgų nesutarimų susitaikėm,bet mane tas viskas paveikė…pasidariau paranojikė,pastoviai jam prikišinėjau,kartojau kad manęs nemyli,kad melagis ir pan.Na bet gyvenom kartu,lyg viskas buvo normaliai,apsipratau, žinojau,kad myli. Daug maž viskas grįžo į vėžes,ir dėmesį viens kitam rodėm ir veikla ir na kaip seniau. Prieš keletą dienų,jis grįžinėjo iš darbo,parašiau, kad aš namie,laukiu ir gaminu vakarienę, parašė kad ok jau ruošiasi ir tuoj grįžta…staiga,gaunu dar porą jo sms, anglų kalba(būtent angliškai jis bendravo su ja),kad butinai brūkštelk kai grįši namo… iki rytojaus, ir tikiuosi tavo vakaras bus nuostabus…man iškrito tel iš rankų beskaitant…man vėl šokas,man nervinė psichozė,rasau jam ką čia reiškia,kam tas sms,o jis jau tik gintis,kad čia man,kad ne tai supratau…grižus jam sukėliau skandalą,jis mano jausmus vėl sudaužė į šipulius. Aš vėl susirinkau daiktus ir išvažiavau pas mamą…negaliu tą pačią akimirką priimt sprendimų,nenoriu padaryt blogo sprendimo,esu linkus analizuoti,aiškintis,svarstyti už ir prieš…mes negalim namie pasikalbėti apie tai,aš kalta,aš greit susinervinu,pradedu verkti,netikiu nei vienu jo žodžiu,atrodi kad jis man viską meluoja…gal jis sau negali pripažinti kad santykiai atšalo,gal jei tai tiesa,aš suprasčiau ir jį paleisčiau…bet na jis sako,kad myli,kad kitos tuose namuose neįsivaizduoja…esu suglumusi,sutrikusi,psichologiškai suluošinta…pasinėriau į psichologinius straipsnius,ieškau paaiškinimų.(labai atsiprašau už klaidas,žodžiai liejasi, viską išgyvenu išnaujo)
Aš linkusi ,kaip ir visi,kaltint save,labiausiai kalta,kad nepasveikau po ano karto,kad jį tap pat graužiau del viso to reikalo,bet nesuprantu kaip galima atsitiesti po to,kai tavo žmogus,griauna vidinį pasaulį… ačiū
Noriu nusiraminti…kažkaip…apsvarstyti viską…tada galbūt bandyti kalbetis ir spręsti…jis man parašė kad iš manęs to laukė,kad viskas kaupėsi,kad jis matė mano nepasitikėjimą,bet pripažysta,kad jis pats kaltas ir kad tas sms buvo tik pretekstas vėl visam šiam sprogimui įvykti( aš esu 100% įsitikinusi,kad ne man tai buvo skirta, aš pamačiau jo baimės apimtas akis kai jis grįžo ir tikrqi pamačiau,jog jis suprato,kad ką tik žiauriai prisidirbo)…bet kai aš jau dabar imu analizuoti mūsų santykius,jau vėl randu kabliukų,kur galėčiau įžvelgti priešistorę…imu savęs klausinėti,ar man to reikia, kodėl aš taip elgiuosi, kodėl negaliu atleisti taip paprastai,ko aš iš jo tikiuosi? Bet aš nesuprantu, kaip jis nesupranta,kaip jis negali atsidurt mano kailyje,kaip aš jaučiuosi,tai nėra paprasta situacija,po metų ar dviejų draugystės…tai daugybė metų kartu,susigyvenimas ,supratimas,susitapatinimas ir na tikraii meilė ir kaip galima taip paprastai nubraukt tai…jis nėra moterų medžiotojas, kad temptis jas į lovą.Jis tiesiog mėgsta bendraut…ar bendraujant pametamos ribos? Taip galima įsimylėti milijonus kartų…ko gero…ir tada tas pirmasis išblėsta ir nublanksta
Atrodo, kad draugo išdavystė buvo labai netikėta, griaunanti viską, kas atrodė tikra… Sunku patikėti, kad dėmesingas, atidus, žavingas vyras domėjosi ne vien jumis ir žavėjo ne vien jus. Nors čia pat ir lenda abejonė: juk jis toks charizmatiškas, jis daug kam patinka. Deja, siekis patikti ir žavėti gali būti labai gilios problemos požymis. Narcisitinių charakterio bruožų turintys žmonės gali jaustis menki ir beverčiai, jei tik nesulaukia intensyvaus susižavėjimo. Vidinis menkavertiškumas ir depresyvumas gali būti priežastis, dėl kurios jūsų vaikinas negalėjo apsiriboti vienu, pakankamai geru, intymiu ryšiu.
Kita vertus, kodėl taip nutiko būtent jums?.. Ką per tai galėtumėte apie save suprasti?.. Iš komentarų girdžiu pirmiausia siekį suprasti draugą… Kam jums reikia jį suprasti?..
Siekis kažką išsiaiškinti, analizuojant kito elgesį nėra labai produktyvus. Taip pat tai gali būti emocinės priklausomybės ženklas. Kaip nutiko, kad jūsų energija susikoncentravo daugiausia ties draugu, jo elgesiu?.. Kodėl jūsų santykiams „prireikė“ trečiųjų asmenų: iš draugo pusės – kitos moters, iš jūsų pusės – mamos, pas kurią grįždavote supykusi ant draugo?.. Kas neatlaikė diadinės įtampos ir kodėl?..
Sudėtingi klausimai, kurių taip lengvai ir paprastai neatsakysi.
Apgailestauju, kad tenka keliauti per tokius emociškai sunkius išgyvenimus, tačiau turiu vilties, kad kelionė bus labai prasminga ir išlaisvinanti. Sėkmės jums.
Brangi Ruta,
Jauciu Jusu skausma ir lb noreciau kazka patarti, bet sioje situacijoje lb sunku orientuotis. Kartais mes prisirisame prie dalyku, vietu, situaciju kurios mums yra iprastos, aiskios, zinomos, pamegtos. Kaifuojame kasdienybe ir viskas atrodo taip ir turi buti. Bet kartais mums yra suteikiamas sansas viska perkainuoti, permastyti ir galbut issivadavus is komforto zonos, pamatyti visai kitoki pasauli. Kaip ir minejau, sansas 🙂 Jus sakote, sitiek metu kartu…. o jei tai butu atsitike dar po 14 metu….Dar sakote, kaip Jis manes nejaucia? Jis jaucia, bet galbut kitoje dimensijoje. Jam galbut ta kita moteris yra tik kazkokia feja, pas kuria jis svajoja nukeliauti, ta moteris kazkokia nemateriali dievybe… Ko gero jis daugiau niekada su ja nesusitiks ir jis mano, kad jei nera fizinio kontakto, tada nieko cia tokio… o gal jai jis ja taip sudievines, tai susitikes vel, jis ja pamatys zemiska ir iliuzijos issisklaidys…. as jauciu, kaip Jums skauda ir sioje kryzkeleje man irgi noretusi, kad kazkas protingas patartu, bet taip negalima…. Jus pati savyje atrasite atsakyma, tiesiog kalbekite savo skausma su drauge, psichologu, pazinciu portale su nepazystamu, kalbekite iki apsivemimo…. Mes kiekvienas zinome atsakyma, jauciam kaip turime elgtis, tik nevisada isdristam… Kai buna sunku, as visada sakau anekdota:) Kokia tikimybe isejus i gatve sutikti dinozaura? Visi pradeda tikimybiu teorija, kad remiantis tuo ir anuo, galimybe ta ir ta, esant tokioms ir tokioms salygoms…. o atsakymas yra 1/2. Gali sutikti ir gali nesutikti 🙂 Ir dar mano mama visada sako ” per prievarta mylimas nebusi” Kartais mes investuojame per daug i kazka ir tikimes tokios pacios grazos, bet ne visi mylim vienodai…. Jei kartais noresit pasikalbet, rasykit dovkus@gmail.com
Su vyru gyvenu 20 metu, turime vaiku. Atrodo viskas gerai, esame laimingi, nieko netruksta, puikiai suprantame viens kita, esam puiki komanda, lovos reikaluose irgi viskas ok. Vyras tobulas, patikimas, geras. Lyg nieko netruksta.
Esu buvus jam neistikima. Dabar turiu kita, apie kuri prisipazinau vyrui, bet nesugebu vyro palikti ir gyventi su nauja meile. Nesuprantu savo jausmu, kodel negaliu paleisti vyro, bet negaliu atsisakyti ir to naujo zmogaus.
Egle, ne visada paprasta suprasti save ir savo elgesio motyvus. Sunku apsispręsti ir pasirinkti, nesinori nieko atsisakyti, baisu suklysti, baisu prisiimti atsakomybę… Gal norėtųsi, kad kas nors kitas tai padarytų?.. Išspręstų, išrištų viską taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir ožka sveika. Bet jeigu tai mano vilkas ir mano ožka, kodėl kas nors kitas turėtų jų imtis?..
Reikėtų sėsti ir tyrinėti, kas trukdo jums pačiai rinktis ir gyventi savo gyvenimą. Sėkmės jums.
Laba diena. Gal ir man galėsite padėti. Aš buvau neištikima savo vyrui. Per gyvenimą jau antrą kartą. Vienas kartas įvyko prieš 10 metu dar nebūnant santuokoje , kitas neseniai. Vyras ši karta atleisti neketina. O aš noriu saugoti santykius. Ar padėtų mums šeimos terapija ?
Turiu gyvenimo moteri esame kartu 10 metu, bet jei bunant isvykus as ja isdaviau su atsiktine moterim tai buvo vienintelis kartas ir buvau smarkiai padaugines buvau graziai sakant suviliotas. Dabar kiekviena diena keliuosi su ta mintim ka as padariau ir ant kiek slykstu ka man daryti kad ant dusios vel lengva butu nes isprotet galima.
Liudai, savigrauža nepadeda suprasti, kas iš tikrųjų atsitiko ir kokios vėtros taip žiauriai blaško jūsų gyvenimą, kodėl pristinga atsparumo keliauti jau pasirinkta kryptimi?.. Turbūt blogiausia būtų užstrigti ir likti – leisti sustingti gyvenimui ten, kur esate dabar. Kas trukdo ieškoti atleidimo ir bandyti judėti toliau?..Jei vienam per sunku, ieškokite pagalbos.
Su vyru esame 3 metus. Labai nesiplėsiu. Esame vyresni apie 40, santykiai abiems nepirmi. Kaip ir pasimokę gyvenimo turėtume būti, bet…Buvo meilė begalinė. Didelis noras vaiko. Esu užtikusi daug kartų SMS bendraujant su kitomis. Bet aišku baimė prarasti, tikėjimas, kad viskas pasikeis, nes jau kartu gyvenom kai sužinojau. Šokas buvo didžiausias kai parašė viena kai laukiausi( man parašė), parašė, kad buvo susitikę kelis kartus, bet tik tiek. Bet galvojau viskas pasikeis. Kaip ir po santuokos turėjo pasikeisti, kaip ir po vaiko gimimo. Bet nepasikeitė. Gimus vaikui užtikau vėl ir dar kartą vėl. Ir pasakiau, dar kartas ir būsi išmestas iš namų. Rašau šaltai, nes šiuo metu taip jaučiuosi. Buvo daug skausmo, db net šlykštu prisiminti, kaip mane besilaukiančią tai paveikė, buvo ir panikos ataka, spaudimas pakilęs ir tt.. Jaučiausi užspesta į kampą, kad neturiu pasirinkimo, teisės išmesti jį, nes vaikas pakeliui. Mane taip paveikė visa tai, kad jam nebejaučiu nieko. Nei pykčio, nei skausmo nei meilės. Po paskutinio karto tarsi numiriau. Lyg taurė būtų perpildyta. Užgeso viskas. Išsitrynė iš galvos visi gražūs prisiminimai. Anksčiau aš jį tiesiog dievinau, santykiai buvo labai šilti . Atrodo jaučiau visad šalia. Dabar aš nejaučiu net vienatvės. Atrodo egzistuoju rutinoje. KLAUSIMAS: Kaip pradėti jausti? Jaučiu, kad šį kartą jis pasimokė jau ir taip elgtis nebeišdrįstų. Jis geras, labai stengiasi, dievina vaikutį. Man dėmesį rodo, nors atsimuša kaip į ledo gabalą. Labai gerai anksčiau jaučiausi, o mane sutrypė ir atėmė tą jausmą iš manęs. Va dėl to dabar labiausiai pyktis ima. Aš net neprisimenu kaip smarkiai jį mylėjau.
Sutuoktinio nuotykiai ir pasivaikščiojimai gali viduje sukelti žemės drebėjimą, cunamį ir visišką katastrofą – vos ne apokalipsę. Ir jausmai gali būti labai stiprūs – ką ir liudijate savo komentaru: nerimas iki panikos, baimė, bejėgiškumas, pyktis. Stiprūs jausmai gali labai deginti, juos sunku atlaikyti ir išreikšti. Psichika ginasi ir ateina abejingumas – lyg kokia nejautra – tuštuma ir šaltis – tarsi ledo gabals būtų įstrigęs širdin. Jausmų stiprybė gali rodyti, kad nesąmoningai buvo pažadinti ir kiti patyrimai. Galbūt kažkas pirmapradžio, galbūt iš vaikystės, kai neturėjote galimybių rūpintis savimi ir gyventi autonomišką gyvenimą… Jūsų klausimas labai geras: „Kaip pradėti jausti?” – ties juo ir dirbkite. Ieškokite kūno pojūčių, bandykite atstatyti ankstesnius įvykius. Klaida būtų susieti savo galią jausti su vyro elgesiu. Vyras yra kitas, atskiras žmogus, Negerai, kai psichikos sveikata yra labai stipriai priklausoma nuo kito žmogaus veiksmų. Jei sumaišties labai daug ir bejausmė savijauta tęsiasi, būtinai kreipkitės į psichologą. Taip neturi būti – juk be jausmų pats gyvenimas netenka skonio. Linkiu sėkmės. Šiandien mintyse ir širdyje nešiosiu.