Obsesinis kompulsinis charakteris arba sunkus rekrutų gyvenimas

Ar pažįstate žmonių, kurie gana veiksmingi ir netgi sėkmingi, bet viduje lyg negyvi?.. Jie tobuli taisyklių žinovai ir taikytojai, nuolat įsitempę kontrolieriai, kaip apsėsti planuojantys darbus ir niekada nenukrypstantys nuo grafiko. Atsvara jų racionalumui – įkyrios mintys arba nevalingai kartojami veiksmai – iracionalumas, nepasiduodantis praktiško proto diktatui. Tai būdingi obsesinio kompulsinio charakterio bruožai. Šio charakterio žmonės patiria įtampą, stresą ir beprasmybę, gyvenimo džiaugsmo ir emocijų bei jausmų stygių.

Kaip nutinka, kad žmogus pasisuka pats prieš save ir praranda gyvybingumą,  spontaniškumą, gebėjimą džiaugtis?.. Kaip visa tai susigrąžinti?

Gyvi, bet mirę

Vienas mano bičiulis pasakojo, kad baisiausias jo gyvenimo etapas – tai tarnyba sovietų armijoje. Išoriškai nieko tiesiogiai žudančio ten nevyko: tarnavo Estijoje. Dalinyje įprasti nestatutiniai santykiai, patyčios, pašaipos, pažeminimas, galios ir valdžios demonstravimas neperžengė visai sovietų kultūrai būdingo lygmens. Labiausiai gniuždė beprasmybės jausmas. „Dar viena diena praėjo – na ir velniop ją“ – sugulę nakčiai skanduodavo naujokai. Taip jie prakeikdavo kiekvieną savo dieną, praleistą vykdant užduotis, kurių jie niekaip negalėjo (ir nenorėjo) priimti kaip savų, svarbių ir prasmingų. Kiekvieną dieną kalendoriuje jie užbraukdavo kryžiumi ir išbraukdavo iš gyvenimo. Automatizmas, abejingumas, roboto būsena ir bet kokios iniciatyvos nebuvimas – dažniausi to meto patyrimai. Mano bičiulis išgyveno visa širdimi nekęsdamas tos sistemos ir santvarkos. Šį etapą jis priėmė kaip rekruto lemtį. Jis niekada nepriėmė sovietinės ideologijos kaip savos, kiek galėdamas atsitraukė į pogrindį ir jai priešinosi, stengėsi išlikti ištikimas savo tikėjimui. Ideologija jį sužalojo, bet nesulaužė.

Baisu, tačiau individualiu lygmeniu panašią rekrutų dalią dažnai patiria vaikai. Kartais tėvai, trokšdami jiems visko kas geriausia, taiko itin direktyvų, sustabarėjusį, ideologija pagrįstą auklėjimą, neatsižvelgdami, kiek ta ideologija atitinka vaiko prigimtį ir raidą. „Vaikas privalo  klausyti, kaip gali būti kitaip?.. Kokia čia jis nuomonę gali turėti?… Jis gi nieko nežino, ir kiek daug neišauklėtų vaikų“ – piktinasi tik teisingai savo vaikus auklėjanti mama, nepastebėdama, kad bando visiškai skirtingas asmenybes sugrūsti į Prokrusto lovą. „Taip turi būti“, „privalai taip elgtis ir neklausinėti kodėl“, „tokia yra taisyklė“ – tokios ir panašios vaikui beprasmės formulės, kuriomis jis spaudžiamas atsižadėti natūralių impulsų ir jausmų, o į suvaržymus, drausmę, griežtą tvarką ir taisyklių laikymąsi žiūrėti kaip į tikrą jo paties potraukį. Jis slopina pojūčius, jausmus, intuiciją, vaizduotę – visa, kas gyvą – ir pasitiki tik formaliu teisingumu, tampa tuo, kuo turi būti pagal tėvų valią ir supratimą. Disciplinuotam vaikui sunku pačiam nuspręsti ir apsispręsti, pasirinkti, jis nuolat ieško „teisingų“ atsakymų, tačiau gyvenimas – ne testas.

Kai kiekvienam gyvenimo atvejui vaikas gauna instrukcijas ir taisyklių rinkinius, tvarka ir disciplina tampa vienintelėmis jo gyvenimo atramomis. Tokias sąlygas savo atžaloms dažniausiai kuria intelektualūs, viską teisingai atlikti siekiantys ar tobulumo besivaikantys tėvai. Jų reikalavimams pasipriešinti vaikui labai sunku, nes jie nuoseklūs ir logiški kaip gamtos dėsniai. „Ir visa tai – tavo labui“ – frazė, kuria dažniausiai buvo užkertamas kelias bet kokiam pasipriešinimui ir nepasitenkinimui. Spontaniškumas, kūrybinė raiška, jausmai buvo stipriai ribojami ar atmetami kaip trukdantys. Vaikas išsiugdo įsitikinimą, kad yra vienintelis „teisingas“ būdas gyventi ir mylimas gali būti tik tada, kai viską atlieki teisingai, taip, kaip reikia. Liūdniausia, kad žmogus šį įsitikinimą priima kaip tikrą tiesą ir pats save priima tik tada, kai jam sekasi išpildyti aukštus reikalavimus ir griežtus kriterijus. Tuos, kurie gyvena laisviau ir nerūpestingiau jis giliai smerkia ir nuvertina. Obsesinio kompulsinio charakterio žmogus bijo mylėti ir parodyti šilumą, nes mano, jog atskleidęs savo simpatiją ar prisirišmą, jis įsipareigos visapusiškai pasirūpinti tuo žmogumi.

 „Aš negalėjau net įsivaizduoti, kad galima nepaklausyti tėvų, padaryti ką nors kitaip, nei iš tavęs buvo tikimasi. Manęs nereikėjo kontroliuoti, aš pats stengiausi viską teisingai padaryti“ – tokia disciplinuoto, spontaniškumą, laisvę ir gyvenimo džiaugsmą praradusio vaiko istorija. Vaikas, siekia tėvų meilės ir numatydamas, kad kitaip jos negaus, įpranta slopinti impulsus, jausmus ir emocijas, bet kokią laisvą ir spontanišką savęs išraišką. Jis tampa tvarkingu, gyvenimo džiaugsmą praradusiu suaugusiu, patiriančiu gilią beprasmybę, liūdesį, nusivylimą. Labai dažnai apie šiuos savo jausmus jis tik miglotai nutuokia, dėl išvystytų gynybos mechanizmų, dažniausiai slopinimo ir racionalizacijos. Gyvenimas tampa nesibaigiančia užduočių virtine. Jame nėra vietos pačiam gyvenimui – spontaniškai saviraiškai, netikėtumui, mažiems malonumams, pasitenkinimui, džiaugsmui.

Tiesa, obsesinis kompulsinis charakteris gali vystytis ir tada, kai vaikas auga itin chaotiškoje, sunkiai prognozuojamoje aplinkoje. Siekdamas saugumo ir aiškumo, tokioje aplinkoje augantis vaikas pats sau nusistato griežtas taisykles ir principus – ribas, kurios užtikrina jo išgyvenimą. Ir suaugęs jis nuolat ieško informacijos, kaip „teisingai“ tvarkyti tą ar kitą gyvenimo sritį, skrupulingai stengiasi laikytis visų gyvenimo programų ir nenukrypti nuo kurso. „Teisingo“ gyvenimo šaltinis ir tokiu atveju visada yra išorėje.

„Esu toks, koks ir turiu būti“

 Obsesinio kompulsinio charakterio žmonės siekia viską atlikti teisingai, nepaisydami nei savijautos, nei santykių, nei aplinkybių ar sąlygų, nesigilinant ar tas formalus teisingumas iš viso reikalingas, o gal galima laisviau ir lengviau?.. Jie nepajėgūs į užduotį žiūrėti laisvai ir kūrybiškai, jiems būdinga veikti pagal stereotipinį šabloną. Griežti planai, disciplina ir didžiulė įtampa – nuolatiniai jų gyvenimo palydovai. Sunku būti džiugiu ir laimingu, kai tavo paties gyvenimą valdo kitų primesta ideologija, kuri niekada nė nebuvo peržiūrėta ir asmeniškai koreguojama. Jokio pasimėgavimo dabarties momentu nelieka, nes į priekį nuolat veja ateities planai ir negailestingas grafikas. Visa tai lydi didžiulis stresas ir įtampa. Išoriškai šie žmonės atrodo įsitempę, lyg nuolatinėje kovinėje parengtyje. Jų judesiai dažnai kampuoti ir aštrūs, lyg roboto. Siekis viską kontroliuoti kartais yra lydimas baimės, kad tos kontrolės atsisakius, užplūs visiškas chaosas ir destrukcija.

Obsesinio kompulsinio charakterio žmonės dažniausiai moka siekti savo tikslų ir sėkmingai įsitvirtina darbinėje arenoje, tapdami itin atsakingais ir stropiais planų ir taisyklių besilaikančiais darbuotojais. Jie yra prisitaikantys, paklūsta struktūrai ir iki smulkmenų tvarkingai ją atstovauja. Nuolatinė įtampa ir stresas, negatyvios emocijos labai išvargina. Be to, kategoriškumas, formalumas, smulkmeniškumas ir pasipiktinimas žmonėmis, gyvenančiais laisvą, spontanišką ir kūrybišką gyvenimą, kelia problemas plėtojant asmeninius santykius. Patys obsesinio kompulsinio charakterio žmonės kartais skausmingai išgyvena beprasmybę, gyvybingumo stoką, negalėjimą susisieti su kitais, vienatvę. Tačiau būna ir taip, kad jie niekaip negali suprasti, kodėl lieka vieni, kas juose kelia kitų nepasitenkinimą ar susierzinimą, nepastebi savo pretenzingo reiklumo ir aukšto įtampos lygio. To nesuprasdami, jie tiesiog nusprendžia, kad pastarieji neturi jokio teisės ant jų pykti. Kartais šiuos super tvarkingus, racionalius žmones patraukia itin emocingi, netgi chaotiški partneriai. Tokiu būdu nesąmoningai ieškoma atsvaros savo charakterio vienpusiškumui. Deja, vidinės problemos tokiu būdu neišsprendžiamos ir taip geidžiama vidinė laisvė ir pasitenkinimas, gebėjimas būti laisvu, neatsiranda susiradus impulsų valdomą partnerį. Praregėjimas būna skaudus, jį neretai seka abipusis nepasitenkinimas ir skyrybos.

Slopinimo pavojai

Obsesiniai – kompulsiniai bruožai gadina gyvenimą nuo jų kenčiantiems žmonėms. Įkyrūs išgyvenimai, svetimos asmenybei idėjos, abejonės, baimės, netolerancija neapibrėžtumui, nuolatinis jausmų ir impulsų slopinimas.

Nuslopinti jausmai, poreikiai ir impulsai niekur nedingsta. Jie gali veržtis kaip nevaldomi veiksmai, įkyrios mintys, prieštaraujančios griežtam ir racionaliam gyvenimui. Pavyzdžiui, iš savęs daug reikalaujantį vadovą, gyvenantį griežto plano ritmu, užvaldė baimė išprotėti – susirgti psichikos liga. Tai buvo labai gąsdinantis patyrimas, kuris vertė vyrą lankytis pas įvairius specialistus, ieškant ligos. Tyrinėjant šią fantaziją, iškilo noras atsipalaiduoti ir nebekontroliuoti savęs, pailsėti ir leisti sau būti. Kaip sakė K.G.Jungas – už didžiulės baimės visada glūdi ją provokuojantis noras- „baimė atitinka išstumtą troškimą“.

Slopinami agresyvūs impulsai gali pasireikšti kaip kitų agresijos baimė. „Bijau karo, be tai normalu, kai tokia politinė padėtis“ – kalbėjo Gintas – „kai ateina ta mintis, einu naršyti internete, ieškodamas informacijos, kartais pasvarstau apie emigraciją, kur būtų mažesnė karo grėsmė“. Žmogus gali jaustis apsėstas ir nuolat priverstas kovoti su įkyriomis, lyg svetimomis mintimis (obsesija). Iš jų ištrūkti kartais bandoma per iracionalius, besikartojančius veiksmus (kompulsija). Dėl nuolat slopinamų jausmų santykiai su šiais žmonėmis gali varginti ir būti nuobodūs.  Nuolatinis siekis kontroliuoti save ir kitus reiškiasi ir kaip pasyvi agresija – pauzės, kažką pasakojant vis kartojančios įžangos, smulkmeniškas detalumas. 

Ką daryti?

Jei dar esate pajėgus savyje atpažinti obsesinio kompulsinio charakterio bruožus, reikalai nėra tokie jau blogi. Kol gali pastebėti, kad esi truputį miręs – esi vis dar gyvas ir gali tos gyvybės ieškoti toliau. Kokiais būdais? – grįžtant prie to, kas yra natūralu ir teikia paprastą malonumą, grįžtant prie kūno pojūčių ir jais pasireiškiančių jausmų. Taip pat atsipalaiduojant, medituojant, žaidžiant, piešiant, lipdant, dainuojant, vaidinant ir nuolat ieškant, kaip dar išreikšti save. Taip pat svarbu kuo mažiau piktintis ir kuo kartoti, kaip viskas turi būti, kuo daugiau pasidžiaugti ir atsiverti tam, kas vyksta; neskubėti visko įvertinti ir palyginti, bet pabandyti iš tikrųjų patirti ir išgyventi. Svarbu būtų ir susistabdyti, kai pastebite, kad mintimis vis grįžtate prie to paties – praeities nuoskaudų, lūkesčių ir nerealizuotų galimybių.

Ar visą tai lengva? – ne, kartais gali atrodyti, kad tai beviltiškai sunku ir neįmanoma. O vis dėlto verta bandyti, ir psichoterapija čia gali labai padėti.

Sėkmės-

Psichologas Vilniuje –  Jurga Dapkevičienė

Literatūra

Stephen Johnson „Character Styles”

Nancy J. Dougherty  (Author), Jacqueline J. West  „The Matrix and Meaning of Character: An Archetypal and Developmental Approach”

Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau