Ar jums yra tekę sutikti žmonių, kurie atrodo labai geri, bet būti su jais labai sunku: jie atrodo nuskriausti, nelaimingi ir nejučia pradedi jaustis kažkaip dėl to kaltas, išgyveni susierzinimą, pyktį ir bejėgiškumą, kurių kalbantis su šiuo žmogumi vis nepavyksta išreikšti.
Pasyvios agresijos terminas atsirado 1940 m.. Antrojo pasaulinio karo metu amerikiečių karo psichologas Meningeris pastebėjo, kad kai kurie kareiviai, iš pažiūros palankiai priimantys vadovybės nurodymus, vėliau randa būdų jų nevykdyti: kas nors sutrukdo, kažkas vis nutinka, padaroma nekalta klaida – užmirštama, sumaišoma, pametama ir pan. Tokį elgesį Meningeris ir pavadino pasyvia agresija.
„Aš niekada nepykstu“
Pasyvi agresija – tai pyktis, kuris išreiškiamas labai netiesiogiai, prisilaikant socialinių normų ir ribų. Dažniausiai pats agresorius neįsisąmonina savo pykčio ir paslėptos jo raiškos. Priešingai, dažniausiai jis jaučiasi teisuoliu ir kankiniu, nekaltai apkaltintu ar nukentėjusiu.
Neapibrėžta pozicija („nežinau“, „galbūt“, „sunku pasakyti“, „taip, bet…“…), skundų lavinos, ironija ir sarkazmas, abejotini komplimentai („tu toks produktyvus – knygas kaip blynus kepi“), nutylėjimai ir užuominos, iškalbingi atodūsiai, priekaištinga tyla ir kita iškalbinga neverbalika – tai mėgstamos pasyviai agresyvių žmonių strategijos, paliekančios pašnekovą be tikrojo atsakymo ir su visiška atsakomybe už susidariusią padėtį.
Pasyviai agresyvus žmogus neina į atvirą konfrontaciją, nekelia balso, tačiau jis nuolat atsiduria konfliktinių situacijų sūkuryje. Tas mandagus, niekuo nekaltas žmogus dažnai sukelia pyktį aplinkiniams, o jiems nesusitvardžius ar bandant tiesiogiai aiškintis situaciją, jis atsitraukia ir beveik nuoširdžiai nustemba: „o ką aš padariau? – juk aš tai tikrai nieko tokio nepadariau…” Jie nekalti dėl savo bėdų, kalti kiti. Pasyvūs agresoriai įsitikinę, kad juos supa daug piktavalių, blogų žmonių. Tiesa, jie patys nebrėžia kitiems ribų, yra linkę toleruoti netinkamą aplinkinių elgesį, kuriuo vėliau skundžiasi kitiems.
„Oi, pamiršau…”
Pasyvi agresija gali būti išreiškiama ir vėlavimu, užmaršumu, atidėliojimu, klaidomis, išsisukinėjimu, pažadų nesilaikymu. Atrodo, žmogus priima jūsų reikalavimą ar prašymą ir netgi žada jį įgyvendinti, tačiau vis kas nors jam sutrukdo. Tiesa ta, kad jis jau nuo pat pradžių nesiruošė nieko daryti, tačiau tiesiai šviesiai to neišsakė. Savitos pasyvios agresijos formos yra ir nuolatinis pasitikslinimas, detalizavimas, nesupratimas, ignoravimas, atsiribojimas, žinučių ar laiškų neatsakymas. Ką jūs norėjote tuo pasakyti?.. Nesupratau, ką tai reiškia… Ką jūs turėjote omeny? Kaip tai suprasti?..- tipiški pasyviai agresyvūs klausimai, kurie net paprasčiausius veiksmus gali paversti sudėtingu procesu.
Į pasyvią agresiją linkę asmenys dažnai turi nepatikimų žmonių reputaciją. Jie geba išvengti tiesioginio problemos aptarimo, meistriškai keičia temą. Jie baudžia aplinkinius tyla ir atsiribojimu, nesako dėl ko įsižeidė, bet savo elgesiu (ašaromis ar kt.) rodo, kad skausmas yra labai stiprus ir išpirkti kaltę nebus lengva. Jie nesako, kokios kompensacijos už tikrą ar tarimą skriaudą norėtų. „Kaltininkas“ turi susivokti ir padaryti KAŽKĄ, kad jie taip blogai nebesijaustų. Atvirų ginčų metu pasyviai agresyvūs žmonės pereina į asmeniškumus, primena seniai praėjusius įvykius, apkaltina kitus ir išryškina savo teisumą. Toks bendravimo stilius užkerta kelią giliems ir artimiems santykiams. Pasyviai agresyvus žmogus anksčiau ar vėliau lieka vienišas su visa savo neišreikšta agresija. Jis retai sulaukia nuoširdaus dėmesio, rūpesčio ir meilės, kurios taip siekia.
Pasyvios agresijos pamokos
Pasyviai agresyvių reakcijų išmokstama vaikystėje. Kai kurie tėvai pakankamai ramiai žiūri į agresyvų vaiko elgesį, suvokdami, kad jis dar nepakankamai gerai valdo savo impulsus ir ne visada pajėgus įvertinti savo veiksmų žalą ir pavojingumą. Kai kurie skuba slopinti bet kokias pykčio apraiškas. Taip vaikas mokomas slopinti savo agresyvumą ir negali pasinaudoti agresijos teikiama energija.
Jei vaikas baudžiamas už aktyvias, tiesiogines pykčio išraiškas, pyktį jis ima rodyti kitais, netiesioginiais būdais – neatlikdamas laiku, atidėliodamas, pamiršdamas, pamesdamas ar sumaišydamas. Pasyviai agresyvaus elgesio modelį gali suformuoti ir įvairios traumuojančios patirtys, stiprus bejėgiškumo išgyvenimas ir galimybės aktyviai keisti situaciją stoka. Ką gali padaryti vaikas, tėvams destruktyviai barantis ar vartojant svaigalus? Vaikas dažniausiai išsigąsta ir nemato galimybių aktyviai priešintis.
Pasyviai agresyviai elgtis skatina ir pernelyg rūpestingi, kontroliuojantys tėvai, kurie vaiko pyktį ar nepasitenkinimą slopina kaltę keliančiu priekaištu: „O ko tu dabar pyksti? Viską dėl tavęs padariau, tu nedėkingas, kaip tu drįsti taip kalbėt ir t.t.“ Tokį pat poveikį daro ir pasyviai agresyvūs tėvai, baudžiantys vaiką „nekalbadieniais“ ar taikydami kitas pasyvios agresijos formas.
Pasyvią agresiją skatina ne tik draudimas reikšti pyktį, bet ir gėdinimas, kaltinimai. Visais šiais būdais vaikas gauna žinutę, kad pasaulis – pavojinga vieta ir jokiu būdu negalima tiesiogiai pasakyti, kas tau patinka, kas ne, ko bijai ar ko trokšti. Svarbiausiai – neišsiduoti. Viskas, ką gali – tai kurti sudėtingas manipuliacines schemas, kurios galbūt padės pasiekti savo tikslą. Be to, jų prisilaikydamas būsi saugus, nes pats tiesiogiai nieko apie save neatskleisi. Ir tikrai, atvirai ir tiesiai paprašydamas, gali sulaukti atviro neigiamo atsakymo, atmetimo. Tuo tarpu užuominos ir kiti netiesioginiai išraiškos būdai atrodo saugesni, padeda permesti atsakomybę kitiems.
Pasyviai agresyviai besielgiantis vaikas kelia pyktį ir bejėgiškumą tėvams bei mokytojams. Tai tampa jų kerštu už aktyvumo slopinimą. Kerštu, kuris užsitęsia ir tampa gyvenimą žlugdančių įpročiu, trukdo užmegzti artimus santykius, įsitvirtinti darbo kolektyve.
Pasyvi agresija būdinga ir vyrams, ir moterims. Tiesa, mergaitėms dažniau primetamas pasyvaus elgesio modelis (Mergaitės nesimuša, nesispardo, nerėkia ir t.t.). Keistą, išimtinai pasyvią moteriškumo sampratą siūlo ir kai kurie šeimos santykių, asmenybės tobulinimo ar dvasinio augimo seminarai. Gali susidaryti įspūdis, kad pasyvi agresija – tai vienas iš pagrindinių moteriškumo požymių. Žinoma, „pasyvios agresijos“ sąvokos čia niekas nevartoja, tačiau propaguojama idėja, kad moteriai nedera kovoti, rūpintis savimi, tiesiogiai ir aktyviai siekti savo tikslų. Moteris turėtų būti švelni, nuolanki, bejėgė būtybė. Ji turėtų kažkaip nepastebimai įteigti vyrui savo poreikius ar sudaryti sąlygas, kad vyras „pats susiprastų“, ką jis turi padaryti. Moteris gali nebent demonstruoti savo nelaimingumą ir būtinybę būti išgelbėtai, o tikras vyras jau tą matydamas būtinai puls į pagalbą.
Ką daryti?
Atpažinti pasyvią agresiją savyje ir kituose galima iš šių elgesio bruožų:
- Polinkis užmiršti pažadus;
- Atviro konflikto vengimas;
- Atsisakymas aiškintis susidariusią situaciją;
- Polinkis ignoruoti kitą, nesikalbėti, atsiriboti, nuolatiniai pasitikslinimai.
Dar vienas patikimas ženklas, kad susidūrėte su pasyvia agresijas – tai jūsų jausmai. Dažniausiai tai būna pyktis, bejėgiškumas, kaltė. Bendraujant su pasyviai agresyviu žmogumi sunku rasti tinkamą reakciją. Jei parodysite savo priešiškumą, turbūt sulauksite kaltinimo nesugyvenamu charakteriu arba humoro jausmo stoka („O kodėl tu taip supykai?.. Tu ką, juokų nesupranti?..”) Bus veiksmingiausia, jei į pasyvią agresiją atsakysite aktyviu veiksmu ir pabandysite pradėti pokalbį. Įvardinkite savo jausmus, taip pat išsakykite prielaidas apie savo partnerio savijautą. „Suprantu, kad tu nesikalbi, nes pyksti ant manęs, bet tada aš jaučiuosi visiškai bejėgis ir neįsivaizduoju, kaip pakeisti šitą situaciją“. Pasyvi agresija dažniausiai reiškiama nesąmoningai išreikšdamas ir pačiam žmogui atrodo, kad tai kiti yra neteisūs, neteisingai su juo elgiasi.
Pačiam atpažinti nuosavą pasyviai agresyvų elgesį yra labai sunku. Tačiau jei šalia jūsų vis atsiranda žmonių, kuriais jūs nuoširdžiai piktinatės, jei pastebite, kad jūs nuolat nusileidžiate kitiems, retai kada išreiškiate savo poziciją, nuolat atidėliojate ar užmirštate – pabandykite savo pyktį ir nepasitenkinimą išreikšti tiesiogiai. Gebėjimas laiku atpažinti ir tinkamai išreikšti pyktį suteikia vidinę laisvę, atveria galimybes dar tikslesniam susikalbėjimui ir augimui. Agresyvūs impulsai gali būti išreikšti sveikai ir kūrybiškai.
Psichologė Jurga Dapkevičienė
Psichologo konsultacijos Vilniuje – www.psichologejurga.lt
G a l i b ū t i į d o m u : |
||
|---|---|---|
| Ginčai poroje – tai būdas suartėti | Klysti – sveika | Šešėlis – tamsioji asmenybės pusė |
Nesitikėjau tokio tikslaus aprašymo. Mano mielas, mylimas pasyvus agresorius, kai man sukyla pyktis dėl jo poelgių, iškart palieka mane – pabėga. Tai atsitiko jau nebežinau kiek – gal 30 ar 40 kartų. Po kelių dienų vėl grįždavo. Tačiau retai kada suprasdavo nors kiek, dėl ko nervinuosi. Visada aš pati kalta, pasak jo – ne taip supratau kėliau isterijas jam nekaltam esant ir pan. Mane šitie palikimai naikino, kaskart likdavau „gulėti kraujuose”, jausdavausi kalta, kad jį tokį gerą ir nekaltą kankinu pretenzijomis. O po kiekvieno palikimo isterijos kildavo vis smarkiau, nes žinojau, kad kai tik išsakysiu pretenzijas, iškart paliks, tą pačią akimirką.
Man jis pretenzijų dėl mano elgesio neišsakydavo, net kai maniau, kad turėtų. Ir net ir tai labai slėgdavo, nes norėjosi žinoti, kas patinka ir kas ne, kokios jo ribos. O aš to negalėjau sužinoti, nes slėpdavo ir girdavosi -” aš matai, tau neišsakau jokių pretenzijų ir nekeliu jokių konfliktų”. O man taip norėjosi žinoti, ko jis nori. Atrodė, kad jam viskas vienodai..
Mane jis baudžia palikimu ir tylėjimu, o išsiaiškinti ir iš širdies pakalbėti nepavyko 🙂
Dabar ir vėl paliko. Aš labai labai kamavausi su tyla ir palikinėjimu – man nepakeliama tiesiog. Jau geriau varginantys pokalbiai iki ryto, nei palikinėjimas. Nežinau, kaip paaiškinti jam, kad suprastų, kokį skausmą sukelia palikinėjimas.
Neatlaikiau. Myliu, bet nepriimsiu daugiau. Nes jaučiu, kad paskutinis kartas – dar po vieno palikimo keliausiu į ligoninę 🙂
Štai tokia tyli istorija.
Ačiū. Ši Tyli istorija yra labai iškalbinga. Bendravimas su pasyviai agresyviu žmogumi nuolat apverčia situacija aukštyn kojomis: aktyvi ir iniciatyvi pusė kaltinama ir smerkiama; nusišalinimas pateikiamas kaip didžiausia dorybė; noras spręsti problemą išverčiamas į santykių žlugdymą. Visi šie kulvirsčiai atliekami taip iškreiptai ir suktai, kad tikrai galima suabejoti savo sveiku protu. Deja, bet savaime reikalai nepagerės, nors pablogėti gali. Nemalonu tą įvardinti, bet gyventi iliuzijomis ir tikėti šviesia ateitimi, nepaisant visos tamsos ir skausmo – nėra geriausia išeitis.
Drąsos, sėkmės.
Ačiū Jums LABAI. Stebiuosi Jūsų įžvalgumu ir kompetencija. Didžiulė pagarba. Kreipsimės 🙂
Sveiki. O kaip yra tais atvejais kada dvi puses buna isreiskusios savo pozicija? Viena pusė iesko iseities, bando atvirai sakyt kas netinka, o kita puse nenori nieko keisti, stengtis, nes jai ir taip gerai. Tik nesupranta ko is jos nori dar. Jaucias spaudziama.
Tuomet po sito ir kyla tokia lyg siena su visom pasyviom ar nepasyviom agresijom. Nes niekas nesikeicia , o toliau taip sunku…
Be to ir atsiribot visiškai neįmanoma.
Jolanta, atrodo, kad daug nesusikalbėjimo tarp tų dviejų pusių. Ar tos pozicijos iš principo nesuderinamos?.. Ar čia principai trukdo išgirsti?.. Jūsų pasidalinime girdžiu neviltį ir bejėgiškumą. Turbūt iš to nesusikalbėjimo šie jausmai.
Gal pabandykit surasti kas jums patarpininkautų?.. Psichologas, kunigas – kas nors, kuo pasitikėtumėte. Dėl ko taip esmingai nesutariate, kad net klausytis vienas kito, rodos, nebesinori? Ko siekia viena ir kito pusė? Ko vienas ir kita bijo?.. – tai tiek tų pasvarstymų. Sunku kažką pasakyti, nes net nežinau apie kokius santykius kalba: ar čia pora, ar čia motina -dukra?.. Bet jei nesigilinant, tai tarpininko kaip ir reikėtų.