Visi žinome, pajutęs grėsmę gyvūnas dažnai puola. Žmonės taip pat turi šį polinkį. Ne veltui sakoma, kad geriausia gynyba – puolimas. Būtent, kai iškyla kokia nors grėsmė, dažniausiai ir pasigirsta: „o tu… …“ Šis psichologinis manevras vadinamas projekcija.
Projektuoti – tai reiškia priskirti kitam žmogui savybes, mintis, jausmus ar ketinimus, kurie iš tikrųjų priklauso mums.
„Su juo taip sudėtinga…“, „amžinai prie manęs kabinėjasi ir priekaištauja“ „ji tokia užsispyrusi, jeigu jau nusprendė, niekada nepakeis savo nuomonės“, „jis visada kaltina mane…“, „visiškai manęs nevertina“, „absoliučiai negerbia“ – jeigu nors kartą gyvenime ištarėte (ar norėjote ištarti) panašią frazę, reiškia, jūs praktiškai patyrėte, kas yra projekcija. Projekcija – labai svarbus psichologinis gynybos mechanizmas, kurį pasitelkę bandome supaprastinti ir sukontroliuoti išorinį pasaulį, įveikti negatyvius jausmus, išvengti atsakomybės. Juk mes negalime būti atsakingi už tai, kad mūsų pašnekovas yra toks netinkamas – kaip su tokiu iš viso galima bendrauti?..
Įsimylėjimas – savita projekcija
Kita vertus, projekcijos gali būti ir labai pozityvios. Projekcija padeda mums įveikti barjerą tarp savęs ir kitų. Mes nuolat įsivaizduojame, interpretuojame, spėliojame. Jau pažinties pradžioje esame linkę priskirti žmogui bruožus, kurie patvirtina pirmąjį įspūdį. Kai vos pažintam žmogui priskiriame tai, ko mums labai gyvenime trūko ir ko mes ilgimės, išgyvename itin stiprų susižavėjimą. Tuomet net visai mažai pažįstamas žmogus gali pasirodyti artimas ir savas. „Aš su niekuo kitu nesu taip atvirai kalbėjusi, tik jam aš galiu visiškai atsiverti. Tai tas vienintelis žmogus, su niekuo daugiau man nėra taip buvę…“ Šioje frazėje atsispindi polinkis savo atvirumo ir nuoširdumo bangą laikyti kito žmogaus nuopelnu. Nuo galingų pozityvių projekcijų prasideda įsimylėjimas. Meilės objektui dažniausiai priskiriama tai, ko mums labiausiai trūko kūdikystės ar ankstyvosios vaikystės laikotarpiu. Dažniausiai iš to meto iškyla emocinio atspindėjimo, globos, palaikymo, artumo, bendrumo ir supratimo stygius. Dėl šio deficito mylimasis gali pasirodyti itin artimas arba visiškai panašus į mus („ji – lygiai tokia pati kaip aš“), labai rūpestingas, atspėjantis norus.
Projektyviai idealizuodami partnerį, galime šiek tiek užpildyti emocinį deficitą bei pasijusti labai svarbūs – juk šalia turime tokį „nerealų“, be galo mus mylintį žmogų. Žinoma, idealizuota projekcija negali tęstis amžinai. Anksčiau ar vėliau pastebime neatitikimus. Tuomet turime gerą šansą susigrąžinti savo projekcijas, pripažinti nepatenkintus poreikius ir atrasti būdus užpildyti šį stygių. Arba galime ieškoti kito objekto, kuris bent laikinai mūsų projekcijas atitiktų.
„Aš jo nekenčiu…” – kur čia projekcija?
Pozityvios projekcijos suartina, negatyvios – atitolina ir apsunkina santykius. Jei projekcijų gyvenime yra labai daug, jos itin kategoriškos, tai sukuria daug įtarumo ir abejonių. Pav., nepasitikėdami savimi ir nevertindami savęs, galime įsivaizduoti, kad partneris mums neištikimas ir labai skaudžiai dėl to išgyventi arba (ir) kaltinti partnerį. Esant tokiai situacijai labai svarbus būtų gebėjimas atsitraukti ir pasižiūrėti į situaciją iš šalies, įvardinti ir atskirti, kur yra realūs partnerio veiksmai, o kur – nuosavos interpretacijos, įtarimai ir ketinimų priskyrimas. Kiekvienas iš mūsų turime jautrias temas, kurioms iškilus esame linkę gintis projektuodami, t.y. priskirdami kažką kitam. Jau vien žinodami savo jautrias zonas, būsime ramesni ir mažiau linkę įžvelgti puolimą.
Daugybė abipusių projekcijų gali rimtai pažeisti santykius. Dialogas tampa neįmanomu. Be to, projekcijos provokuoja partnerį – per jas mes siunčiame jam žinutę, kokio elgesio iš jo tikimės. Kartais neįmanoma atskirti, kas buvo pirma: negatyvūs lūkesčiai ar destruktyvus elgesys.
Projekcija yra ir empatijos pagrindas. Skirtumas tas, kad atjausdami sąmoningai bandome įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje, priimame ir atlaikome iškylančius jausmus, o projektuodami nesąmoningai sumaišome save, savo įsivaizdavimus ir kitą žmogų, kuris visada yra daug daugiau negu jam priskiriame.
Tiesa sakant, projekcijų santykiuose retai kada pavyksta išvengti. O ir nereikia to bijoti. Juk projekcija – natūralus psichikos fenomenas, siekiant palaikyti saugumą, atstatyti pusiausvyrą. Žinoma, kai pusiausvyra atstatyta, pats laikas savęs paklausti – o ko aš čia taip susierzinau?.. Koks partnerio veiksmas būtent tokią mano reakciją sukėlė? Ką jis iš tikrųjų padarė, ir ką aš iš to supratau?.. Ar tikrai jo pavėlavimas reiškia, kad jis manęs negerbia?.. Ar tai, kad aš jam atsivėriau iš tikrųjų rodo, kad jis yra nepaprastai patikimas žmogus, kuris niekada neišduos ir visda padės?..
Susigrąžinę savo projekcijas tampame daug laisvesni, taip pat daug lengviau priimame kitų laisvę. To visiems ir linkiu –
Psicholgė Jurga Dapkevičienė
Psichologas Vilniuje – www.psichologejurga.lt
Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau
Parašykite komentarą