Nuo neatmenamų laikų poros gyveno kartu, gimdė ir augino vaikus. Ir tais senais laikais neabejotinai pasitaikydavo išsiskyrimų. Tiesa, visuomenė, siekdama išlaikyti tvarką bei struktūrą, tinkamą vaikų priežiūrą, auklėjimą ir aprūpinimą, skyrybų netoleravo. Paprasčiausiai išsiskirti ir pradėti naują gyvenimą buvo neįmanoma.
Iki pat XX a vidurio Lietuvoje reta ir beveik nepasiekiama išimtimi tapdavo bažnytinė separacija nuo stalo ir guolio. Retkarčiais nekenčiamą santuoką nutraukdavo pabėgimas, gyvenamosios vietos pakeitimas, o kraštutiniais atvejais netgi žmogžudystė.
Įprasta… Bet labai skausminga
Šiais laikais skyrybos tapo kasdienybe. Lietuvoje išsiskiria daugiau kaip pusė šeimų. Skyrybų procesas tapo įprastu ir lengvai pasiekiamu, tačiau jis niekada nėra lengvas ar juolab šventiškas, kaip teigia skyrybas palengvinti žadančių įstaigų reklama. Kad ir kiek spalvotų balionų puoštų šių įstaigų automobilius, šventės tai nesukurs, ir paguoda iš jų skyrybų situacijoje atsidūrusiems menka, nes pernelyg jau didelis atotrūkis nuo tikrųjų jausmų ir reklamos brukamo įvaizdžio. Tarp įvairų gyvenimo įvykių skyrybų sukeliamo streso stiprumas užima antrąją vietą, ir nusileidžia tik sutuoktinio mirčiai. O asmeniniai pasisakymai kartais atskleidžia ir stipresnius jausmus. „Baisu taip galvoti, bet jei jis būtų miręs, man būtų lengviau, nes aš geriau suprasčiau, kas ir kaip atsitiko. Ir kitiems apie tai pasakyti būtų lengviau, ir užuojautos sulaukčiau…“ – kalbėjo jauna mama Dalia, kuriai skyrybos buvo netikėtas ir nelauktas vyro išėjimas.
Šokas, pasimetimas, baimė, liūdesys, pyktis, kaltė, sielvartas, neapykanta, įtūžis – tai tik dalis jausmų, lydinčių išsiskyrimą. Kad ir kaip ten būtų nutikę, visų šios nelaimės paliestųjų laukia ilgas kelias ieškant aiškumo, darnos ir ramybės.
Skyrybų pasekmės skaudžios visiems, tačiau jas galima sušvelninti.
„Nieko čia tokio, taip netgi geriau“
Kai tokias ar panašias frazes išgirstu iš besiskiriančiųjų, žinau, kad akistata su pasimetimu, baime, liūdesiu, pykčiu, neapykanta, įtūžiu, kalte, skausmu, sielvartu, ilgesiu ir kitais skyrybų palydovais, yra dar per sunki. Žmogui būdinga savisauga. Kol situacija nepakeliama, ištverti ją padeda neigimas – atsisakymas matyti ir pripažinti sunkumus. Pasitelkus neigimą ir savo vidinę, viską galinčią Supermoterį lengviau išgyventi, sustiprėti ir priimti skausmingus pokyčius. Supermoterimi pavadinau vieną iš asmenybės dalių. Tai figūra, kuriai jūros iki kelių ir jokie pavojai nebaisūs. Supermoteris nepripažįsta sunkumų ir gali netgi labai pasipiktinti išgirdus apie juos bent kokią užuominą. Dauguma moterų turi tokią vidinę figūrą, gal tik kitaip ją vadina. Kad ir koks būtų jos vardas (Visatos Valdovė, Ksena, Manekenė ar kt..), svarbu, kad ši asmenybės dalis įsijungtų mums žinant ir pastebint, leidžiant jai veikti, bet neįstringant viską-susikursiu-pati, nieko-man-iš-jo-nereikia, pasiimu-vaiką-dantų-šepetėlį-ir-išeinu ar panašių scenarijų gniaužtuose. Jei jaučiate didelę pagundą save išreikšti būtent šitaip, dar sykį sustokite ir pagalvokite, kokią įtaką tokie manifestai turės jūsų ir jūsų vaikų ateičiai, duokite sau laiko, pasitarkite su artimaisiais ar profesionalais.
Bebaimė Keršytoja
Ši vidinė figūra dažniausiai seka paskui Supermoterį. „Aš jam parodysiu. Neturės gyvenimo nei jis, nei ta… … „ Tokios ir panašios mintys, noras atkeršyti rodo, kad mes pykstame ir ieškom būdų, kaip tą pyktį išreikšti. Pyktis suteikia taip reikalingų jėgų ir energijos. Belieka tik suvaldyti šį srautą ir nukreipti jį atsiskyrimui bei savo naujojo gyvenimo kūrybai, o ne svetimojo griovimui. Labai dažnai būna, kad didžiausia pykčio dozė tenka ne paliekančiam šeimą vyrui, bet „trečiajam asmeniui”, kuris „išdrąskė” šeimą. Tokį posūkį galima paaiškinti tuo, kad nesąmoningai vis dar tikimasi atkurti santykius, todėl vengiama pykti ant to, su kuriuo siekiama susitaikyti.
Kad ir kaip ten bebūtų, pasinaudokite pykčio energija ir nukreipkite ją savo naudai. Negaiškite laiko kerštui. Jis neatneš įsivaizduojamo palengvėjimo. Sakoma, kad kerštas – saldus. Tačiau šis posakis greičiausiai apibūdina tas akimirkas, kai leidi sau atsiduoti kunkuliuojančiam pykčio verpetui ir genialus keršto planas susidėlioja tarsi savaime, be jokių pastangų. Neapsigaukite ir tuomet, kai galvoje iškyla paprastas, žmogiškas, bet iš esmės taip pat destruktyvus, noras, kad jis irgi patirtų tai, ką patiriate jūs. Šio noro verta atsisakyti ne vien todėl, kad jis – neįmanomas, ir joks žmogus šiame pasaulyje negali būti jūsų vietoje (na, nebent esate klonas arba tokį turite). Toks noras slepia tą patį pyktį ir keršto troškimą, tik subtiliau išreikštą. Padėti sau įsisąmoninti ir išreikšti pyktį galite vėl ir vėl užbaigdama sakinį „Aš pykstu… …“ Jei nuoskaudų susikaupė daug, ir jūs vis prisimenate kažką naujo, užveskite „Skundų knygą“, kurioje galėtumėte žymėti partnerio prasižengimus. Pildykite šią knygą tol, kol vieną dieną pasijusite laisva, ir buvusiajam sutuoktiniui nebesinorės ištarti nieko asmeniška.
Vargšė aš, vargšė
Nuskriaustoji ir Pažemintoji – tai dar viena vidinė figūra, mėgstanti užimti centrinę vietą skyrybų situacijoje. Svarbu suprasti, kad dažna ir labai žmogiška litanija „…ir kaip jis taip galėjo? Nuskriaudė vaikus, išdraskė šeimą“ slepia gailestį sau, norą būti geru (pačiu geriausiu) ir teisiu. Gailėti savęs yra natūralu ir sveika, kol pasiguodimai netampa nuolatiniu verkšlenimu ir neperauga į aukos poziciją. Neužstrikite ties skyrybų patirtimi. Nejaugi ir po dešimties ar dvidešimties metų mąstysite apie tai, kaip jis – niekšas – sugriovė jums gyvenimą? Juk viskas būtų pernelyg paprasta (ir palyginus lengvai pataisoma), jei kaltas būtų tik kažkas vienas… Atidžiai, jautriai ir nuoširdžiai išklausykite savo vidinę Kankinę. Tegu ji išlieja savąją savigailą, kad padėtų jums pasiruošti savosios atsakomybės pripažinimui. Juk tik tada galėsite iš tikrųjų liūdėti, bet sveikti, padėti tašką, atsisveikinti ir versti naują gyvenimo lapą. Šio etapo mantra – kuo įvairiau užbaigtas sakinys „Man gaila…“
Kai jausmai kaip jūra
Liūdesys, skausmas, sielvartas, vienatvė, ilgesys – dažni jausmai, nuolat iškylantys skyrybų situacijoje. Neslopinkite jų. Priešingai, atsiverkite jiems ir atraskite kuo daugiau būdų, kaip su jais išbūti. Pasinerkite į liūdesį, leiskite užplūsti ilgesiui. Tačiau neįsikibkite į juos. Leiskite jiems išsekti ir pasibaigti. Pastebėkite ritmą: jausmai ateina ir atsitraukia. Pamąstykite, kas galėtų padėti sušvelninti jausmus, kai jie tampa ypač aštrūs. Galbūt jums tiks piešimas, gal muzikavimas ar kita meninė veikla, galbūt keliausite į sporto klubą ar baseiną, palepinsite save grožio procedūromis ar karštu šokoladu… Prisiminkite užsiėmimus, kuriuos visada mėgote ir kurie jums buvo svarbūs dar iki vedybų. O gal širdies gelmėje turite svajonių, kurios tik ir laukia savo valandos.
„Vienatvė kaip lietus…“ – sakė didysis vokiečių poetas R.M.Rilke. Būna lietingų dienų ir netgi savaičių. Negi pyksi ant lietaus ar kaltinsi ciklonus?.. Kiek daug jau jų išgyventa. Ir vieną dieną jie praeina. Prisiminkite, kas jums anksčiau padėdavo ištverti sunkias akimirkas, dienas ir savaites. Viskas tikrai praeis, reikia tik išbūti.
Jeigu skirtis, tai skirtis
Būna, kad po skyrybų mintimis vis grįžtama prie bendro gyvenimo būties ir buities, atrodo, kad atsiskyrimas dar neįvykęs, bandoma atnaujinti santykius. Žinoma, pasitaiko porų, kurios skiriasi ir taikosi, tačiau tai daugiau išimtis nei taisyklė. Gerai pamąstykite, ko iš tikrųjų siekiate? – susigrąžinti šeimą?.. Ar tai atrodo vis dar realu, net ir po teismo sprendimo? Ar jūsų sutuoktinis tikrai tas žmogus, su kuriuo norėtumėte ir galėtumėte auginti vaikus, sulaukti senatvės?.. Nepuoselėkite vilčių, kad viskas pasikeitė arba dar pasikeis. Skirtis sunku, bet jei kartu išgyventi buvo neįmanoma, ryšys nutrūko, blaškytis neverta. Nebent gyvenime įvyko radikalūs pokyčiai, kuriais ir remsis atnaujinami santykiai.
Jei jaučiate įkyrų norą pasikalbėti su savo buvusiuoju, išsakyti jam patirtas skriaudas, išsiaiškinti ar pan., turėkite omenyje, kad ne mažesnį efektą ir geresnius rezultatus duos pokalbis mintyse. Įsivaizduokite savo sutuoktinį ir išsakykite jam savo nuoskaudas. Tuomet atsistokite į partnerio vietą ir atsakykite už jį. Vidinį dialogą tęskite tol, kol jis išseks, o jūs pati pasijusite bent truputį laisvesnė. Tuo tarpu bandymas išlieti širdį buvusiajam greičiausiai baigtųsi abipusiais kaltinimais ir dar didesne priklausomybe- potraukiu dar ir dar kartą narplioti klausimą, į kurį iš esmės jau atsakė teismas. Vietoj šių į aklavietę vedančių manevrų verčiau ruoškitės konstruktyviam ir konkrečiam, vaikų labui skirtam, bendravimui.
O vaikai?..
Visi žinome, kad skyrybos traumuoja vaikus. Šeimos iširimas jų pasąmonėje gali sietis ir su mirtimi, ir su pasaulio pabaiga. Vaikas, remdamasis savo patirtimi, negali įvertinti tėvų santykių, suvokti, kad jų konfliktai pernelyg gilūs ar neišsprendžiami. Mažieji konservatoriai mėgsta rutiną ir pastovumą – tai, prie ko jie yra pripratę. Skyryboms pritartų tik itin dideles skriaudas ar išnaudojimą patyręs vaikas. Skirtis ar išgyventi – tai suaugusiųjų sprendimas, vaikai čia neturėtų būti painiojami. Apie skyrybas jiems turėtų būti pranešama, kai jos jau tikrai nebeišvengiamos. Pokalbis šia tema būtinas, vaikai neturėtų būti laikomi nežinioje ar paliekami susigaudyti patys. Žodžiai, kuriuos jūs parinksite kalbėdami šia tema turi būti paprasti ir aiškūs. Pavyzdžiui, „aš ir mama nusprendėme gyventi atskirai. Tai mūsų sprendimas. Tu liksi gyventi su mama, ten kur ir dabar gyveni. Su manimi susitiksi savaitgaliais.“ Nesakykite vaikui, kad nebemylite vienas kito – tai reikštų, kad vieną dieną ir jo galite nebemylėti. Nesakykite, kad susipykote, juk kai vaikai susipyksta, jiems liepiate susitaikyti… Parinkite vaiko amžiui tinkamus žodžius, kuriuose atsispindėtų, kad skyrybos – tai dviejų suaugusių žmonių sprendimas, vaikai čia nieko dėti, o mama ir tėtis jais visada rūpinsis. Leiskite mažyliui išreikšti savo jausmus ir nuomonę apie artėjančius gyvenimo pokyčius. Būkite pasiruošę pykčiui ir protestams. Sulaukę neišvengiamo klausimo „kodėl?..“, nepulkite aiškinti savo santykių peripetijų, teisintis ar versti kaltę partneriui. Vargu, ar vaikui iš tikrųjų rūpi jūsų santykių detalės. Mažieji iki pat paauglystės mąsto egocentriškai. Klausinėdami jie bando išsiaiškinti savo vietą šioje istorijoje. Jaunesni vaikai skyrybų priežastis sieja išimtinai su savimi. „Tėtis išeina, nes aš buvau negeras, ir jis manęs nebemyli“ – dažna mažojo išvada. Vaikams reikėtų tvirtai užtikrinti, kad jie čia niekuo dėti ir yra mylimi, jais bus pasirūpinta.
Kas bus toliau?
Tenka pripažinti, kad skyrybos turi ne tik trumpalaikes, akivaizdžias, bet ir ilgalaikes, užslėptas pasekmes. Vaikai gali tapti neramūs, baimingi, liūdni, prislėgti, jautresni nei įprasta, pablogėja mokslo rezultatai, elgesys. Jie gali bandyti kontroliuoti su jais gyvenantį tėvą, kiekvieną akimirką bandydami išsiaiškinti, ką, kur ir su kuo pastarasis veikia, kada grįš. Gali pasireikšti naktiniai košmarai, regresas – grįžimas į ankstesnę raidos stadiją. Pvz., vaikas, kuris jau buvo išmokęs naudotis tualetu, gali nustoti juo naudotis. Tėvų skyrybas patyrę vaikai suaugę rizikuoja dažniau patirti depresijos epizodus, patys labiau linkę skirtis. Tačiau yra ir guodžiančių žinių: esama tyrimų, kurie nerodo, jog vaikai iš išsiskyrusių šeimų kuo nors skirtųsi nuo pilnoje šeimoje gyvenančių bendraamžių.
Mamos dažnai jaučiasi kaltos dėl skyrybų ir bando šį jausmą išpirkti „mylėdamos“ už du. Nepasiduokite šiai pagundai. Lepinimas nepadės kompensuoti tėvo stygiaus. Visiems vaikams reikalingos ribos ir aiški tvarka. Be to, nepamirškite, kad jūs taip pat turite teisę į laiką tik sau, turite teisę pramogauti ir ilsėtis, net jei kartais ir ima atrodyti, kad kiekvieną laisvą akimirką turėtumėte skirti vaikams. Mintis paaukoti savo gyvenimą vaikams yra iš esmės ydinga. Kokį gyvenimą?.. Jei jis paaukotas vaikams, jūs jo tiesiog neturite. Neužsidarykite, palaikykite ryšius su draugais ir artimaisiais, pasistenkite išplėsti savo bendravimo ratą. Tegu jį sudaro kuo įvairesnį žmonės. Neapsiribokite vienišomis, taip pat skyrybas patyrusiomis, draugėms. Tyrimai patvirtina, kad mūsų socialines pozicijas esmingai įtakoja mūsų aplinka. Bendraukite su laimingai santuokoje gyvenančiais žmonėmis, ir nepaliaukite tikėtis, kad dar spėsite į tą patį traukinį.
Tėvo mitas
Kad ir kokie būtų jūsų santykiai su buvusiu vyru, kad ir ką jūs apie jį manytumėte, prisiminkite, kad tai tik jūsų nuomonė. Vaikai turi teisę į savąją. Net jei manote, kad jūsų sutuoktinis ekstremaliai destruktyvus žmogus, neskubėkite, suteikite jam šansą būti kitokiu savo vaikams. Nekaltinkite sutuoktinio girdint vaikui, nesijauskite atstumta, jei vaikas iš susitikimo su tėvu grįžta patenkintas ir laimingas. Pasidžiaukite su juo ir už jį. Neverskite vaiko tarpininkauti, įpareigodama perduoti žinutes buvusiajam. Jokiu būdu nejuodinkite vaiko tėvo, ir nemanykite, kad tokiu būdu pavyks patraukti vaiką į savo pusę. Kiekvienas vaikas trokšta turėti mylintį, stiprų ir sėkmingą tėtį. Padarykite viską, kad ši svajonė išsipildytų.
Pabrėžkite vaikui, kad tėtis jį myli, ir kaip mokėdamas rūpinasi, net jei negali su juo susitikti, pažaisti, pasivaikščioti. Nesibaiminkite, jūsų žodžiai nesukurs iliuzijos. Tikėtina, kad jie sumažins vaiko vienišumą, palaikys jį sunkiomis akimirkomis, kai vien motinos meilės atrodys maža. O bent kiek objektyvesnę nuomonę apie tai, kokie buvo ir yra jo tėvai vaikas susidarys tik užaugęs, galbūt netgi tik tada, kai sukurs savo šeimą. Gali būti sunku kurti pozityvų įvaizdį tam žmogui, ant kurio jūs taip pykstate, bet jei vaikas augs žinodamas, kad tėvas jį paliko ir pamiršo, jam bus sunku atsikratyti nereikalingumo jausmo ir patikėti savo pamatine verte, būti visapusiškai sveika ir stipria asmenybe.
Kurkite tėvo mitą. Analitinės pakraipos psichoterapeutas Zoja savo kultūrinėje studijoje „Tėvas“ atskleidžia, kad sveikam psichikos formavimuisi reikalingas pozityvus tėvo vaizdinys, kurį vaikas susidaro remdamasis realaus bendravimo su tėvu (ar jį atstojančiais vyrais) patirtimi ir Tėvo mitu – pasakojimais apie tai, koks buvo jo tėvas. Dėl palikuonio psichikos sveikatos verta pasistengti, kad bent prisiminimuose tėvas išliktu geru. Dėliokite meilės prisiminimų mozaiką, pasakokite apie tėvą tą daugybę gyvenimo smulkmenų, kuriose jis iškyla kaip neabejotinai teigiamas herojus. Meluoti neverta, tačiau juk apie kiekvieną žmogų galima papasakoti gražių ir gerų dalykų, net jei jie trūko tik akimirkas ar liko tik ketinimais. Žmonės, kurie blogai kalba apie mūsų tėvus, blogai kalba apie mus. Ypač vaikystėje. Vaikai tapatinasi su tėvais ir neišvengiamai, beviltiškai jaučiasi kalti dėl jų klaidų. Be to, jiems darosi sunku teigiamai galvoti apie žmogų, kuris juodina vieną iš jo tėvų. Apie tai įspėkite ir artimuosius. Jei retkarčiais paliekate atžalą su seneliais, tiesiai šviesiai įspėkite juos, kad apie tėvus vaiką turėtų pasiekti tik pozityvi arba neutrali informacija. Kad ir kaip būtų smalsu, vaikui neturėtų būti užduodami klausimai apie tėvų asmeninį gyvenimą. „Ar dažnai ateina tėtė? Ar mama susitinka su kitais dėdėm?..“ – tokie ir panašūs klausimai ar užuominos vaikui labai skausmingi.
Sudie, svajone, labas, viltie
Skirtis sunku ne vien dėl to, kad gyvenimas esmingai pasikeičia. Tenka atsisveikinti ne vien su partneriu, bet ir su savo svajonėmis bei romantinėmis iliuzijomis. Juk tuokdamasi prisiekėte amžiną meilę ir tikėjotės kartu auginti vaikus, sulaukti senatvės… Sunku atsisveikinti. Tačiau skyrybų patirtis jus neabejotinai daug ko jus išmokė.
Pabandykite kuo plačiau atsakyti į klausimus, ką jums davė bendras gyvenimas kartu?.. Ką davė skyrybos? Ką patyrėte ir supratote? Kokie dalykai atsivėrė naujai?.. Kai surasite jėgų bent mintyse ištarti partneriui „Ačiū tau…. „, galėsite iš tiesų palikti tai, kas jau baigėsi, išseko ir numirė. Kai jūsų nebepančios neigiamos emocijos ir išgyvenimai skirti buvusiam sutuoktiniui, atsivers erdvė naujai pradžiai ir naujiems jausmams. Sėkmingos kelionės.
Psichoterapeutas Vilniuje – Jurga Dapkevičienė
(„Mamos žurnalas“, 2009)
G a l i b ū t i į d o m u : |
||
|---|---|---|
| Apie vyrus, užaugusius be tėvo | Neištikimybė: kaip suažinti žalą? | Išsiskyrimas: pasaulio pabaiga ir naujos pradžios |
Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau
Patiko straipsnis.
Ačiū, Linai, kai rašiau man ir pačiai labai patiko 🙂
Straipsnis i vienus vartus, t.y kaip vyras paliko zmona del kitos moters. Bet puse skyrybu yra del zmonos kaltes, kodel viskuo kaltinate tik vyrus?
Ačiū, Vytai, už klausimą. Vyrai taip pat skaudžiai išgyvena skyrybas ir dažnai jaučiasi palikti, blaškosi tarp kaltės ir pykčio. Tiesa, skyrybos- tai ganėtinai ilgo proceso rezultatas. Net sunku atsekti, kas, ką, kada ir kodėl paliko.
Straipsnį rašiau „Mamos žurnalui” ir stengiausi pirmiausia atspindėti moters būsenas, nors kai ką sau atrasti galėtų ir vyrai.
Tuo pačiu visiems išgyvenantiems skyrybas norėčiau rekomenduoti naują lietuvių autorių knygą „Įskaudinta meilė”, sud. E.Kučinskaitė. Joje daug autentiškų skyrybas išgyvenusiųjų pasidalinimų, vertingi specialistų straipsniai. Atskirus knygos skyrius publikavo portalas bernardinai.lt
Ačiū už straipsnį, jo man reikėjo, ypač tos vietos, kur rašote apie jausmus kaip lietų, kuris praeina, tik reikia išlaukti.. Prieš daugiau nei mėnesį išsiskyriau oficialiai, drauge praleista penkiolika metų, du vaikai. Tačiau abu darėme daug nuolaidų, iš pradžių gal labiau mano iniciatyva, kad skyrybos įvyktų taikiai, bendru sutikimu, taip ir atsitiko. Vaikai mato tėtį, jį labai myli, su juo bendrauja, švytinčiom akim pasakoja, ką su juo veikė, ir man džiaugiasi širdis, kad mano buvęs vyras „auga” ir bręsta kaip tėvas, kurio jis anksti neteko ir pats nelabai mokėjo juo būti. Ką atsakyti vaikams, kai jie klausia, ar aš myliu tėtį? Atsakau, kad mes jau nebe pora ir kartu negyvensime, nes gyventi taikiai mums nepavyko, tačiau myliu jį už tai, kad jis yra labai geras tėtis. Ar taip tinka atsakyti? Nenoriu suteikti kažkokių lūkesčių vaikams.
O, Aiste, kaip gražiai jūs parašėte! Tiksliai ir jautriai suformulavote žinutę vaikams. Žodžiai irgi svarbu, bet, sakyčiau, dar svarbiau mūsų laikysena ir požiūris. Jūsų formuluotė pripildyta pagarbos ir priėmimo,aiškumo ir saugumo. Tai svarbiausia.
Sušildėte ir mano dieną, parodydama, kaip galima likti mylinčia ir priimančia net tada, kai santykis nutrūksta. Ačiū.
Ačiū už šiltus žodžius. Nėra lengva, bet tikrai verta tą daryti. Santykiuose su buvusiu vyru buvo daug nuoskaudų ir ilgainiui paaiškėjo, kad mes tiesiog esame per daug skirtingi ir būdami santykyje vienas kitą kankiname. Tačiau išėjusi su vaikais, kai nuslūgo pyktis ir nuoskaudos, parašiau jam laišką, kuriame padėkojau už tai, kad jis buvo mano gyvenime, kad daug ko mane išmokė ir santykyje su juo pasikeičiau (nes taip ir buvo), kad padovanojo du nuostabius vaikus (nors antrojo-netyčiuko ir nenorėjo… tačiau laikausi moteriškos pozicijos ir to neeskaluoju, dabar tarp jo ir sūnaus mezgasi labai tvirtas ir artimas ryšys) ir kad jį gerbiu kaip savo vaikų tėvą. Manau, vyrui labai svarbu tą jausti, žinoti bei suprasti tai, jog išėjau ne todėl, kad įsimylėjau kitą, o todėl, kad nebegalėjau būti su juo. Dabar matau, kaip keičiasi ir jis, kaip šiltai bendrauja su vaikais ir tikrai žinau, kad viskas bus gerai 🙂
Svarbiausia savo viduje atriboti santykį su buvusiu vyru kaip partneriu nuo santykio su juo kaip su savo vaikų tėvu, kurį su vaikais šis ryšys sies visą gyvenimą. Labai dažnai moterys keršija savo buvusiems už tai, kad susirado kitas moteris, ir daro tai jų santykio su vaikais sąskaita, kas yra labai skaudu, neteisinga ir luošina vaikus.
Aiste, ačiū už svarų ir brandų liudijimą bei straipsnio papildymą.
Sveiki,
kilo klausimas. Tai kodėl vaikams reikia meluoti sakydami:
Pavyzdžiui, „aš ir mama nusprendėme gyventi atskirai. Tai mūsų sprendimas.
jokio „čia mūsų sprendimo” nėra. Kai tėtis arba mama išeina iš šeimos – čia dažniausiai tik 1 sutuoktinio sprendimas, o ne bendras. Tokiu atveju, ar teisingai perkelti dalį atsakomybes už tokį sprendimą „nuskriaustajai pusei”? Kaip sakant, tavę su vaikais išmeta iš savo gyvenimo ir tu dar turi prisiimti atsakomybę už tai?
Skaudu, kai gyvenime vyksta tai, ko nenumatėme, tai, ko nenorime. Gali net atrodyti, kad patiriame žiaurų susidorojimą ir esame nekaltai kenčiančios aukos. Sunku įžvelgti tokių įvykių prasmę ir išsilaisvinti iš pykčio ir nuoskaudų.
Sunku užaugti ir prisiimti visą atsakomybę už save ir savo gyvenimą, kiekvieną jo aspektą, taip pat ir santykius bei jų baigtį. Lengviau būti auka – nukentėjusiuoju – ir nematyti savojo indėlio į visą santykių istoriją. Juk mažų mažiausiai – mes ten buvome ir kažką kažkada kažkur tikrai galėjome…
Jei su savo žmogumi baigiame taip, kad jis nieko – o nieko- su mumis nebenori, esame už tai atsakingi, kad ir kaip nepatogu mums tai būtų. Juk kategoriškas partnerio atsisakymas bandyti išlikti kartu atsirado ne vakar – kažkas vyko, betgi nematėm, nepastebėjom… Ir vėl galime sakyti: „Jis nieko niekada nesakė”… Gal ir tikrai nesakė, gal nieko nepastebėjai, nežinojai, bet nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia.
Tarkime, kad vienas iš sutuoktinių kategoriškai nenorėjo skyrybų, bet juk galų gale kažkaip apsisprendė jas priimti – štai ir sprendimas.
Vakams daug sveikiau ir saugiau, jei tėvai neįpainioja jų į savo santykių peripetijas ir kiek įmanoma išlaiko vienybę bent jau kaip tėvai, kurie pristato savo tėviškus sprendimus, neieškodami vaikų užuojautos ir supratimo, nekaltindami vienas kito.
Partnerio kaltinimas žadina aukos poziciją, kuri turi daug bejėgiškumo, todėl kiek tik galite, matykite save kuo pilniau. Tai padės atsistoti ir rūpinti savimi, savo gyvenimų. Stiprybės jums ir sėkmės.
O aš,pasakysiu savo nuomone, aš neteisinsiu moters šituo atveju,ir nejaučiu skriaudos joms, bet girdėti kai jos sako , kad nepavyko per daug skirtingi, po ilgu metu, ir turint dar kelis vaikus. Mielos moterys tai jus patys išsirinkot žmogu, toks koks jis buvo, toks kokio norėjote, bet kadangi esate emocianalios ir gyvenote tik tuo , todel veliau vyras tampa jums neidomus . Bet juk jus suprantate, kad neišaugojote tai ka turėjote nemokesite saugoti ir kita asmeni, gaila vaiku kurie praranda pavyzdi ir esme tradiciniu santykiu, juk jus turite rodyti pavyzdi …. Aplamai musu svietime truksta to skiepyjimo kaip turi augti santykiai ir kaip turite vertinti…. Patarčiu knyga „Nepramintuoju taku” manau daugumai butu tikrai aišku… Ačiu visiems
Laba diena, susiduriau su problema, visu pirma supratau, kad turiu priklausomybę nuo vyro, prisirišimas didelis, negaliu su juo išsiskirti, nors pirežastys labai baisios, narkotikai, alkoholis, turime maža dukrytę, ir ji viską mato…. nesuprantu kodėl laikausi šių santykių, netiikiu jo pažadais, bet gyliai ir tikiu, noriu, kad viskas būtų gerai, bet tai tęsiasi iki 2 metų….nesusitvarkau su savo vidumi, jaučiu baime, nes sulaukdavau grąsinimų ir man iš dalies jo gaila…. nes jis daugiau nelabai ką turi be manęs… Esu emociškai pavargusi, noriu būti laiminga, tačiau nežinau ar galiu tai padaryti viena, turiu omenyje ji palikti…
Simona, turbūt baisu, kai nepavyksta atsiskirti nuo žmogaus, kuris elgiasi taip destruktyviai. Tikriausiai išgyvenate daug bejėgiškumo ir didelę sumaištį.
Vis dėlto, kokia perspektyva laukia tokių santykių?.. Sunku įsivaizduoti bent kiek pozityvesnę jų raidą, jei nepavyks pasielgti ryžtingai. Priklausomybė – labai sunki liga. Gydytis žmogus apsisprendžia tik tada, kai yra daug, didelių praradimų. Jei esant priklausomybei pavyksta išsaugoti žmoną, šeimą – kam mesti vartoti?.. Užburtas ratas. Jį pralaušite tik ryžtingai ir be abejonių rūpindamasi savimi. O tokiu būdu galbūt paskatinsite ir vyrą susirūpinti, gydytis.
Klausiate, ar galite būti laiminga viena, bet aš čia klausčiau KAIP būti laimingai, kai gyveni ir esi visapusiškai priklausoma nuo alkoholį ir narkotikus vartojančio žmogaus?.. Kokia čia gal būti laimė?..