Našlaitė tampa šeimininke

Menkas pasitikėjimas savimi, didelis jautrumas kitų nuomonei, kritikos baimė, abejonės savo verte, prislėgta nuotaika, energijos stoka, siekis įtikti ir patikti, nuolatinis savęs ir kitų lyginimas, savęs gailesnis – tai patyrimai, kurių visumą galėtume pavadinti našlaitės būsena. Pasakų analizė rodo, kad ši būsena yra įveikiama, o pasitikėjimas savimi – užgyvenamas.

Našlaitė gali tapti šeimininke. Būtent taip nutinka lietuvių liaudies pasakoje „Sigutė“. O kaipgi tai atsitinka žmogaus psichikoje?.. Kokie vidiniai pokyčiai sužadina augimą ir brandą? Kaip tapti savo psichikos „ūkio“, savo gyvenimo šeimininke?.. 

„Sigutė“ – visiems gerai žinoma, originalaus siužeto lietuvių liaudies pasaka. Pagrindinė pasakos herojė – moteris, kuri pasakos pradžioje yra pamotės engiama našlaitė, patirianti daugybę neteisybių, sunkumų ir išbandymų, o pasakos pabaigoje – pergalingai į namus grįžtanti šeimininkė.

Klasikine prasme turėtume manyti, kad ši pasaka atspindi moters individuaciją, tačiau panašūs procesai gali būti būdingi ir vidinei vyro raidai.

Iš kur tie našlaičiai?

Pasaka prasideda nuo žinios, kad esama brolio, sesers ir pamotės raganos, kuri turi dar ir bjaurią dukterį. Pamotė neapkenčia vargšės našlaitės, skiria jai juodžiausius darbus ir marina badu. Vargšės našlaitės būsena – graudi ir kelianti gailestį. Pasakoje nedaugžodžiaujama apie herojų jausmus, tačiau galime numanyti, kad našlaitė jaučia stiprų skausmą, apmaudą, išgyvena neteisybę. Taip viduje jaučiasi tie, kuriems pritrūko meilės, šilumos, rūpesčio ir dėmesio. Atstumiantys, abejingi, nerimastingi, nenuoseklūs, savimi užsiėmę, priklausomi tėvai nesuteikia pamatinės saugumo ir ramybės būsenos, nepalaiko įsitikinimo pasaulio ir nuosavo „Aš“ gerumu. Ne veltui užsimenama, kad pamotė našlaitę marina badu – kelia grėsmę sveikatai ir gyvybei. Išties, emocinis globojančių asmenų nusišalinimas gali būti gyvybiškai grėsmingas kūdikiui ar vaikui. Panašiai stipriai aplinkinių atmetimas paveikia ir suaugusį, bet nesubrendusį žmogų, kuris taip ir neišmoko būti sau gerąja motina.

Tiesa, nebūtinai emocinių našlaičių tėvai darė kažką akivaizdžiai netinkamo. Žmogaus psichika yra trapi ir gana lengvai paveikiama, o žmogiška globa niekad nėra tobula. Būna, kad jautresnis vaikas tėvus suvokia kaip piktybiškai ir aplaidžiai nesirūpinančius, egocentriškai interpretuoja jų veiksmus. Našlaičio būsena gali susiformuoti ir dėl nuolatinio spaudimo pasiekti sėkmę, visus aplenkti, būti geriausiu. Kenkia ir išpūstos, apibendrintos pagyros, kuomet net vaikas mato idealaus ir realaus vaizdo neatitikimą. Kai vaikas nesijaučia besąlygiškai mylimas, jis stengiasi nusipelnyti meilę. Būna, kad ir suaugus tobulumo (perfekcionizmo) bei sąlyginės meilės prakeiksmas neleidžia atsipalaiduoti ir kaip kokia piktoji pamotė diktuoja nesibaigiančių darbų sąrašus…

Kai pikta pamotė apsigyvena viduje, analitinės psichologijos terminais tariant, psichikoje dominuoja negatyvus motinos kompleksas. Tuomet žmogus pats save menkina, kritikuoja, nuvertina. Labai dažnai „pamotę“ bandoma atrasti išoriniame pasaulyje. Tada kitos moterys atrodo kaip pamotės ar bent jos dukros: piktos, kritiškos, tinginės, viską gaunančios veltui… Kai kritiškoji dalis projektuojama, ima atrodyti, kad mus kritikuoja ir smerkia kiti: – kolegos, draugai, mama ar viršininkė. Žinoma, kad taip irgi gali nutikti, tačiau kartais labai sunku atskirti, kas yra priežastis, o kas pasekmė. Mūsų projekcijos – įsitikinimas, kad kiti žmonės yra būtent tokie – veikia tuos mūsų „kitus“. Nenuostabu, kad tikėdamiesi kritikos, būsime linkę ją daug kur įžvelgti, o kartais ir išprovokuosime.

Gerai būti bent jau protingu

Kas padeda našlaitei išlikti?.. Turbūt pirmiausia darbas ir gebėjimas išpildyti pamotės reikalavimus. Be to, pasakoje minimas brolis – vyriškas pradas, egzistuojantis kiekvieno psichikoje ir atsakingas už racionalumą – mąstymą ir logiką, aktyvų veikimą. Būtent šie įrankiai dažniausiai naudojami emocinių našlaičių išgyvenimo praktikoje. Itin sunkiomis akimirkomis, kai viduje viešpatauja pamotė, kuri bara, kritikuoja, numato negatyvias pasekmes ir pralaimėjimą, remdamiesi racionaliu požiūriu, galima ją šiek tiek numaldyti.

Pasaka byloja, kad našlaitės dalia yra visiškai pakenčiama, kol brolis namuose. Tačiau kai racionalus mąstymas tampa dominuojančiu gynybos būdu visose situacijose, kai emocinis gyvenimas užpildytas tamsiomis spalvomis – tokia būsena negali ilgai tęstis. „Brolis“ protas išjoja į karą – toli nuo namų. Tai atitiktų situaciją, kai žmogus, remdamasis kognityviniais gebėjimais, neblogai tvarkosi socialiniame pasaulyje: sugeba išsilaikyti darbe, palaikyti paviršutiniškus santykius, tačiau likęs vienas kankinasi dėl nuolatinio menkavertiškumo jausmo, tuštumos, nerimo, gilių ir artimų tarpasmeninių ryšių stygiaus. Vadovavimasis vien tik protu ir logika „nepaveža“ visų gyvenimo sričių. Ir gerai, nes tai akivaizdžiai parodo vienpusiškumo ribas, skatina Ego raidą. Toliau neaugti darosi nebeįmanoma.

Ragana išvaro Sigutę ganyti ir atima iš jos paskutinius marškinius. Drabužiai mums būtini, kad galėtume pasirodyti ir pateikti save kitiems. Jie atspindi priklausymą luomui, profesijai ar kitai grupei. Netekti paskutinių marškinių reiškia kraštutinį skurdą. Kai emocijų, jausmų pasaulis patiriamas kaip negatyvus, žeidžiantis, nuo jo bandoma atsiriboti, jis slopinamas. Emocinio gyvenimo atsižadėjimas, vienpusiškas racionalumas esmingai nuskurdina žmogų, trukdo gilių tarpasmeninių santykių plėtotei, tikros, veikiančios vertybių sistemos formavimusi. Emociniai našlaičiai lieka be orientyrų savo objektyviam reliatyvume – juk logiškai įrodyti ir formaliai pateisinti galima beveik viską. Jie nesupranta nei patys savęs, nei kitų ir anksčiau ar vėliau susiduria su pačiomis įvairiausiomis, bemaž neišsprendžiamomis problemomis.

 Neįvykdomos užduotys ir tikri stebuklai

Pamotė, atėmusi marškinius, įduoda Sigutei pakulų kuodelį ir išvaro ją ganyti. Sigutė gano karvę. Galvijų ganymas Lietuvoje buvo paskutinis darbas, skiriamas pusmergėms ar pusberniams. Taigi, galime laikyti, kad tai savotiška riba, kurią peržengus įgyjamas suaugusiojo statusas. Linų apdirbimo darbai – verpimas, audimas ir kiti – sietini su kraičio krovimu, pasiruošimu vestuvėms. Tai jau mergų darbai. Pamotė ragana įteikia našlaitei pakulų kuodelį – lyg ženklą, kad piemenė – pusmergė pakylėjama į mergas. Tačiau užduotis yra neįmanoma, neįveikiama. Paradoksali situacija: tarsi ir kviečiama į naująjį statusą, tačiau su aiškia žinute – „tau nepasiseks“. Panašiai negatyvus motinos kompleksas gali stimuliuoti raidą: apleisti vaikai dažnai anksčiau atsiskiria nuo tėvų, tampa savarankiškais, tačiau jų emocinė branda yra sutrikdyta, jie nepasiruošę „vestuvėms“ – priešybių integracijai ir daugiaplaniam savęs, kitų, paties gyvenimo suvokimui. Žlugdydami save, jie gali patys sau kelti labai sudėtingas, neįvykdomas užduotis ir giliai išgyventi dėl to, kad nepajėgia jų įvykdyti.

Našlaitę išgelbsti karvutė. Karvė, liaudyje vadinta maitintoja, duoda pieno, kuris buvo pirmasis ir pagrindinis žmogaus maistas. Daugelyje senųjų Azijos kultūrų karvė garbinta kaip šventas gyvūnas. Pagal skandinavų mitologiją, karvė dalyvauja kuriant žmogų, o pomirtiniame pasaulyje milžiniška karvė kiekvienam teikia neribotą pieną. Tai motiniškumo, gausos ir saugumo simbolis. Kaip matome, net labai emociškai sužeisti žmonės ne visą laiką gyvena labai blogai. Psichologine prasme karvutę galime laikyti pozityvaus motinos komplekso reprezentantu.

Karvutė suryja pakulų kuodelį ir atryja marškinius. Nuostabu, tai bent stebuklas! Turėdama tokią pagalbininkę, Sigutė gali jaustis labai ypatinga ir išskirtinė, kitokia nei visi. Karvutės dovanoti drabužiai – tai akivaizdžiai matomi darbų rezultatai, užtikrinantys sociumo pripažinimą. Emociškai pažeisti žmonės paprastai yra stipriai priklausomi nuo išorinio įvertinimo ir pasiekimų, tačiau negali jais nuoširdžiai džiaugtis ir mėgautis, taip pat nustemba, kad taip lauktas išorinis pripažinimas netenkina ir nesukelia ilgalaikių vidinių pokyčių. „Nejaugi tai – viskas?.. Na taip, man plojo. Bet paplojo, išsiskirstė ir pamiršo“. Deja, taip ir turėjo nutikti: vidinių problemų vienkartiniai nutikimai (ir net jų virtinės) neišsprendžia.  

Vidinis motiniškas objektas, darantis stebuklus, gali būti susijęs su pozityviu motinos kompleksu, kurio sutrumpintas variantas byloja: „esu geras gerame pasaulyje; viskas baigsis gerai; kad ir kas nutiktų, kas nors vis tiek mane išgelbės“. Tokia pozicija gali padėti išgyvenant krizę, kai labai sunku, kai nežinai, kaip kitaip sau padėti. Kartais išties belieka tikėtis, kad kas nors išgelbės, kad įvyks kažkas, kas pakeis sunkią situaciją. Tai padeda laimėti laiko, kuris kartais pats savaime yra gydantis ir gelbstintis faktorius. Tačiau tokia pozicija kasdienybėje, švelniai tariant, yra nebrandi. Jos puoselėjimas infantilizuoja asmenybę, neskatina imtis atsakomybės, palaiko iliuziją, kad turi būti „kažkas“, kas atneš ant paauksuotos lėkštelės būtent tai, ko reikia. Kyla rizika užsidaryti rožiniame pasaulėlyje, kuriame matoma ir pripažįstama tik viena – šviesioji – pasaulio ir gyvenimo pusė. Nuneigus ar atmetus tamsumą ir paslaptį, neįžvelgiamumą, skausmą ir kančią, neįmanoma priešybių integracija, nes priešybės neįžvelgiamos arba primityviai redukuojamos, pasitelkiant stereotipines nuostatas, maginį mąstymą ar pan.

Pamotė išsiunčia savo dukrą, kad toji stebėtų Sigutę ir išsiaiškintų, iš kur ji gavo naujus marškinius. Pamotės duktė – šešėlinė Ego pusė, įkūnijanti negatyvius, nuslopintus asmenybės aspektus – viską mato ir persako pamotei. Panaši drama gali nutikti ir realiame gyvenime: mūsų Šešėlis – tai, ko mes savyje nepripažįstame ir nepažįstame – gali pasireikšti spontaniškai ir pridaryti mums daug žalos. Sigutė nesvarsto galimybės užmegzti artimesnį ryšį su pamotės dukra ir taip pasilengvinti sau gyvenimą, tačiau vidiniam gyvenimui toks nuotykis būtų labai vertingas. Šešėlio pažinimas – ryšio su savo negatyviąja, atmesta dalimi radimas – gali tapti energijos ir įkvėpimo, empatijos ir jautrumo, dvasinio tobulėjimo šaltiniu.

Iš ančių gyvenimo

Pamotė nusprendžia pražudyti Sigutę. Ji paruošia jai žarijų duobę. Tačiau šunelis įspėja našlaitę apie pavojų. Šuo – piemens palydovas ir pagalbininkas – nuo seno laikomas ištikimybės ir intuicijos simboliu, pomirtinio pasaulio sargu ir vedliu. Realiame gyvenime mes, kaip tas šuo, intuityviai galime „užuosti“ pavojų ir jo išvengti. Ragana išsuka šuneliui kojytę, paskui antrą, trečią, ketvirtą, galiausiai išrauna liežuvį – panašiai pasidavę negatyviam motinos kompleksui emociniai našlaičiai rizikuoja sužaloti ir galiausiai visiškai prarasti instinktus bei intuiciją. Tuomet negatyvus motinos kompleksas užvaldo Ego ir jo diktuojama emocinė realybė tampa vienintele tikra. Žmogus jaučiasi menkas, nieko vertas, nesugebantis, nepajėgiantis, beviltiškai blogas, kitų smerkiamas, kritikuojamas ir atmetamas…

Našlaitė patenka į žarijų duobę ir sudega. Ego regresuoja. Tačiau ugnis ne tik naikina, tačiau ir apvalo, išgrynina, užgrūdina. Karvutė lyžteli pelenus ir iš jų pakyla pilka antelė. Nuo žemės atitrūkstama, priartėjama prie dangaus – dieviškosios sferos. Šis fragmentas gali simbolizuoti įsigilinimą į dvasinį gyvenimą, kai atitolstama nuo žemiškų rūpesčių ir pasiekimų, dėmesio išoriniams atributams – išvaizdai, statusą reprezentuojantiems daiktams, madai. Būti „pilka antele“ reiškia pabrėžtinai nematomą, neišsiskiriantį buvimą, orientaciją į grupės vertybes, grupės siūlomą tapatumą. Antis lanksčiai prisitaiko prie besikeičiančio kraštovaizdžio, laisvai juda sausuma, oru, vandeniu. Analogišką gebėjimą turi žmogus, integravęs į gyvenimą dvasinį pradą, jį įsisąmoninęs ir radęs jam vietą. Vidinė darna, kai dvasingumas nėra kasdienio, buities pripildyto gyvenimo priešprieša, bet sudaro neatsiejamą visumą, pačią kasdienybę pakylėja į kitą lygmenį.

Šeimininkė grįžta namo

Iš karo grįžtantis brolis išgirsta sesers balsą. Brolis, pasitelkęs žirgą, sunaikina raganą. Kyla klausimas, kodėl jis to nepadarė anksčiau?.. Matyt todėl, kad Sigutė nebuvo pasiruošusi tapti šeimininke. Vargšė našlaitė tapo šeimininke tik patyrusi sudėtingą transformaciją: Ego patyrė negatyvaus motinos komplekso dominavimą, pozityvaus motinos komplekso poveikį, prisilietė prie savojo Šešėlio, leido veikti intuicijai ir atsidavė dvasiniam būviui, įsiliejo į bendruomenę ir galiausiai vėl atrado individualų tapatumą. Grįžimas namo reikštų Ego poslinkį link psichikos centro, išsilaisvinimą iš kompleksų, sąmoningumo stiprėjimą.

Šeimininko statusas siejasi su gerove, nuosavybe, teisėmis ir pareigomis, gebėjimu prisiimti atsakomybę, taip pat pripažinti jos ribas. Šeimininkas pats disponuoja savo turtais, pats sprendžia, ką jam su jais daryti: užkasti ar investuoti, gausinti, eikvoti ar aukoti. Tiesa, šeimininkas taip pat yra priklausomas nuo savo turtų, tačiau tai būtų jau visai kitos pasakos.

Psichologė psichoterapeutė Jurga Dapkevičienė

Psichologas Vilniuje – www.psichologejurga.lt

 Būčiau labai dėkinga, jei išsakytumėte savo nuomonę apie straipsnį, paspausdami žvaigždutes žemiau